Fever Pitch

„Fever Pitch“ arba lietuviško ir angliško futbolų ypatumai

Įžanga

Lietuviai išvažiavo į Angliją – šį kartą ne darbo ieškoti, o normalaus futbolo lošti normaliame stadione. Tad dabar – pats laikas atgaivintį vieną prieš šešerius metus rašytą tekstą. Linksmiausios yra paralelės, kurias kažkada mėginau išvesti tarp „Sūduvos“ to metu pasiekimų ir Nicko Hornby knygos „Fever Pitch“. Šių vietų nereikia redaguoti net ir praėjus šešeriems metams. „Sūduvos“ fronte mažai kas keičiasi. Tačiau šiandien mums mažiau rūpi „Sūduva“, o labiau – Lietuvos futbolo rinktinės „proga“ bent jau pamindyti vieno žymiausių pasaulyje stadionų žolę. Šiame fronte nieko naujo – LFF mėgina pūsti raumenis ir laido visokias reklamines žinutes apie būsimą „kovą“, o šiaip normalūs žmonės svarsto kiek įvarčių namo parsiveš mūsų rinktinės.

Tačiau lieti ašarų neverta. Juk anglų padėtis – identiška. Anglams taip pat gėda dėl savo futbolo rinktinės. Anglų manymų – jų šalies futbolo rinktinė yra nevykėlių šaika, kuri savo gerbėjams neša tik liūdesį ir dantų griežimą. Skirtumas tik tas, kad mūsų rinktinė pralošia vieną atrankinių varžybų ciklą po kito, o Anglijos komanda gauna į skudurus kiekviename Pasaulio čempionate nuo pat 1966 metų.

Jei netikite – paskaitykite to paties Nicko Hornby rašytą straipsnį, kuriame jis vertino Anglijos rinktinės pasirodymą pernykščiame Pasaulio čempionate. Jo išvada – geriau jau į Pasaulio čempionatus siųsti ne tą rinktinę, kuri ryt loš su Lietuva, o kokią nors aludžių čempionato komandą. Tokią komandą, sako Nickas Hornby, bus bent jau smagiau palaikyti.

Taigi, Jūsų dėmesiui – 2009 metų pradžioje suraitytas tekstas apie Nicko Hornby knygą „Fever Pitch“.

Nicko Hornby Ligos Istorija

Nickas Hornby – gerai žinomas britų rašytojas. Nesu tikras, kiek jo veikalų išversta į lietuvių kalbą, tačiau filmą „About a Boy“  bus matę dauguma. Prieš šį filmą buvo to paties pavadinimo Nicko knyga. Trečioji knyga. Pirmoji buvo „Fever Pitch“.

Įdomu, kad žmogus tapo rašytoju, parašęs savo „ligos” istoriją. Didelis noras rašyti tapo įgyvendintas temai pasirinkus, kaip galima suprasti iš knygos, svarbiausią savo gyvenimo motyvą – futbolą. Tiksliau, net ne futbolą, o vieną futbolo klubą. Gan sudėtingas būdas tapti rašytoju, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žymiai lengviau tai padaryti parašius romaną, nei autobiografinę knygą, kai tau tik šiek tiek virš trisdešimties. Tačiau futbolas Anglijoje yra visiškai kas kita, nei futbolas Lietuvoje. Spėju, ten nieko pernelyg nestebino, nei pasirinkta tema, nei autobiografinė forma.

Knyga tapo be galo populiari. Tai lėmė du dalykai. Viena, Nickas Hornby greičiausiai užkabino stygą, kurią turi nemažas birtų procentas (taip, meilę futbolui, ne ką kitą). Antra, Nickas Hornby tai padarė ypač atvirai ir nestokodamas saviironijos. O saviironiškas požiūris į savo silpnybes visuomet visiems patinka.

Knyga prasideda nuo pirmojo autoriaus apsilankymo stadione. Kaip ir dera britui, į stadioną jį pirmą kartą nusivedė tėvas. Pats vaikas futbolu nelabai domėjosi, tačiau Anglijoje gyvenantis tėvas, matyt, neįsivaizdavo, kad galėtų neįvesti sūnaus į futbolo pasaulį. Čia tik pas mus sūnui ąžuolai sodinami, o ten iš kartos į kartą tėvas sūnui „perduoda” futbolo klubą, kurį yra pats „paveldėjęs” iš savo tėvo.

Vienuolikmetį futbolas taip užkabino, kad jis vaikščiojo į stadioną ir tuomet, kai tėvai išsiskyrė. Tik tuomet tai darė vienas. Bėgo metai, keitėsi autoriaus gyvenimas, jis tapo paaugliu, paskui studentu, paskui darbuotoju, tačiau futbolas nepaliko jo gyvenimo. Ir jei būdavo jo istorijoje metų, kai svarbesni atrodė kiti dalykai, po kurio laiko jis ir vėl neišvengiamai grįždavo į stadioną.

Antras dalykas, dėl kurio ši knyga kabino ir mano stygas būtent dabar, buvo tam tikra paralelė su tuo, ką mums pernai krėtė „Sūduva“ (2015 m. pastaba – taip, nepamirškite, čia yra 2009 metais rašytas tekstas). Kai Nickas Hornby pradėjo vaikščioti į „Arsenalo“ rungtynes, ši komanda buvo velniškai vidutiniška. Nieko nepasiekianti ir net neturinti šansų ką nors pasiekti.

Tiksliau – kartais pasiekianti (kokį kartą per dešimt metų) ir dėl to tik dar daugiau skausmo sukelianti savo gerbėjams tais ilgais metais, kai pasiekti ką nors žymesnio nėra jokios vilties. Štai taip formavosi šio jaunuolio santykis su savo klubu. Tam didesnės įtakos turėjo nuolatinės nesėkmės, o ne didingų pergalių euforija.

Būtent dėl to autoriaus „priklausomybė” atrodė dar beprasmiškesnė. Arba didingesnė. Čia jau kaip pažiūrėsi – eiliniam futbolo „mėgėjui” toks prisirišimas prie nuolat pralaiminčio klubo atrodys beprotybė. Tačiau tiems, kurie yra vaikščioję į „Sūduvos“ varžybas, kai ji žaidė antroje lygoje (deja, man to padaryti neteko) ir tebevaikšto į jas iki šiol, pono Nicko gyvenimas atrodys suprantamas ir artimas.

Aišku, „Sūduva“ teturėjo vieną liūdnesnį sezoną. Liūdnesnį tik dėl to, kad teoriškai stipri komanda taip ir neparodė nieko stebuklingo. Po kiekvienų rungtynių ir vėl atgimdavo viltis, tačiau pernelyg dažnai ji ir vėl žūdavo po sekančių rungtynių baigtį skelbiančio teisėjo švilpuko. Tačiau tai nereikšdavo to, kad viltis išnyksta amžinai. Ne. Ji ir vėl prisikeldavo kartu su sekančiu rytu. Ir vėl trukdavo iki pat sekančių rungtynių. Ir vėl žlugdavo tam, kad ir vėl atgimtų. Buvo ir smagių akimirkų, tačiau jas kažkaip užgoždavo beviltiškos nesėkmės ir labai vidutiniški viso sezono rezultatai.

Ko anglas gali išmokyti lietuvius?

Čia ir prasideda visi įdomumai. Knyga labai jausminga. Istorija taip papasakota, kad tapatintis su jos pasakotoju yra labai lengva. O kai gali susitapatinti su knygos herojumi, tai knyga tave visuomet įtraukia, nes viską, ką skaitai ar matai, gali sėkmingai perkošti per savo subjektyvią prizmę.

Tačiau knyga paduoda ir daugybė įdomių, išmintingų, originalių ir pamokančių požiūrių į futbolą ir jo egzistenciją šiuolaikiniame pasaulyje. Kartu su savo gyvenimo evoliucija, knygos autorius seka ir futbolo evoliuciją – nuo paprastos darbininkų pramogos iki sudėtingų verslo sistemų.

Kas yra futbolo maniakas?

Knyga pradedama nuo šios esminės sąvokos. Ji vartoma iš visų pusių, nes autoriui reikia aiškiai parodyti, kas jis yra. Viskas tampa aišku, kai trumpai pristatomas autoriaus bičiulis.  Jis šaltą sausio popietę keliauja pasižiūrėti „Wimbledon“ ir „Luton“ dublerių rungtynių. Keliauja vienas ir be jokios slaptos minties – dėl to, kad jam iš tikro buvo įdomios tos varžybos. O vėliau ilgai diskutavo su knygos autoriumi įrodinėdamas, kad jo elgesyje nėra nieko ekscentriško. Taip, tai yra puikiausias futbolo maniako apibrėžimas.

Nick Hornby Fever Pitch

Aišku, Anglija yra kitokia šalis – tačiau ir ten toks elgesys kelia nuostabą. Tačiau už poros puslapių autorius primena „Derby County“ klubo istoriją 1990-91 sezone, kai klubas buvo beviltiškai paskutinis aukščiausioje lygoje. Nepaisant to, visą sezoną į namų rungtynes ten ateidavo apie 17 000 žmonių. Ir jei, autoriaus pasiūlymu, atmesime kokius 3000 atvykusių svečių komandos sirgalių (mūsų ausims ir šis skaičius skamba visai neblogai), vis viena liks bent 14 000 žmonių, kurie 18 kartų per sezoną ėjo žiūrėti paties blogiausio futbolo lygoje.

Kadangi Nickui pradėjus lankyti stadioną jo klubas taip pat nerodė jokių stebuklų, jo meilė „Arsenalui“ augo per negatyvą. Nes taip stadione jautėsi dauguma aplink jį esančių žmonių. Komanda lošė prastai ir jau rungtynių pradžioje žiūrovų reiškiamas pyktis pamažu virsdavo atvira neapykanta, kuri, pasiekusi epogėjų, transformuodavosi į beviltišką ir tylų nepasitenkinimą.

Tai vienas iš esminių šios knygos teiginių – nepaisant to, kad futbolas daugumai jo mylėtojų nuolat neša nusivylimus (tik retkarčiais pertraukiamus džiugų momentų), tų mylėtojų (maniakų) gretos nemažėja.

Kaip pasirenkamas klubas? 

Anot Nicko Hornby, klubas nėra pasirenkamas. Klubas pats tave pasirenka. Aplinkybės susiklosto taip, kad tu tiesiog neturi kitos išeities. Ir, kaip rodo mano paties istorija, visai nebūtina būti gimusiam ir didesnę gyvenimo dalį praleidusiam Marijampolėje, kad šio miesto klubas tave pasirinktų. Tiesioginio ryšio su miestu reikia, jis yra privalomas. Taip pat privalomas ir „susipažinimo ceremonija”, kuri gali įvykti tik vienoje vietoje – stadiono tribūnoje. Pirmą kartą eidamas į stadioną tu dar nežinai, kas tavęs laukia. Iš esmės tu net neplanuoji į stadioną ateiti antrą kartą.

Nicko Hornby atveju į stadioną jį nusitempė tėvas. Knygos autorius sako, kad klubas jam buvo paprasčiausiai „pristatytas”. Ir net jei tėvas nebuvo toks karštas „Arsenalo“ gerbėjas, kokiu vėliau tapo sūnus, šiam pakako vienerių rungtynių. Lojalumas savo klubui, teigia Hornby, yra žymiai stipresnis, nei vestuvių įžadai.

Joks normalus klubo gerbėjas neleis sau „vienos nakties romano” su kitu klubu. Todėl kai tavo klubas keliauja iš žemos lygos į dar žemesnę, kai parduoda geriausius žaidėjus ir nusiperka tokių, kurie – tu tikrai tai žinai – nemoka žaisti, kai eilinį kartą aikštėje nuobodžiai ridinėja kamuolį, tau nieko kito nelieka, kaip nusikeikti, grįžti namo, praleisti neramią savaitę ir vėl sugrįžti tam, kad visa tai iš naujo išgyventum.

Štai toks klubo ir jo gerbėjo-maniako santykis. Aš pritariu Nickui, kai jis sakosi esąs pirmiausia „Arsenalo”, o tik paskui – futbolo gerbėjas. Kai jis pasakoja apie tai, jog niekada negalės žavėtis priešininkų žaidėjo įvarčiu. „Aš einu į futbolą dėl įvairių priežasčių, tačiau niekada jame neieškau pramogos ir kai šeštadienį stadione matau tuos panikos apimtus, niūrius veidus, aš suprantu, kad kiti jaučiasi panašiai” – sako Nickas.

Štai kodėl gerbėjai-maniakai ir žurnalistai rungtynes mato kitaip. Baigdamas šią temą Hornby baksteli pirštu į vieną iš savo prisiminimų. Jis savaitę meldėsi, kad priešininko komandos geriausias žaidėjas, pasaulinio lygio futbolo žvaigždė, negalėtų žaisti prieš jo komandą artėjančiose rungtynėse. Šis prisiminimas geriausiai simbolizuoja tai, ką futbolo klubas gali padaryti su savo gerbėju – nes tai yra tas pats, kaip nusipirkti nežmoniškai brangų bilietą į nežmoniškai garsaus teatro spektaklį ir tikėtis, kad vaidinimo dieną žymiausias aktorius, spektaklio žvaigždė, peršals ir negalės vaidinti.

Kur veda šiuolaikinis futbolas?

Nicko Hornby futbolo realybė tikrai nėra ta pati, kuria dalinamės mes visi Lietuvoje. Kai jis kalba apie šiuolaikinį futbolą, jis kalba apie tai, kad anksčiau darbininkų klasės vaikinai galėdavo pasižiūrėti „Arsenalo“ rungtynes už 25 pensus. Jis taip pat rašo apie tai, kad pastačius naują stadioną, dėl bilietų kainos dešimtis tūkstančių darbininkų klasės vaikinų pakeitė vidurinės klasės šeimos ir pasiturinti visuomenės grietinėlė.

Smagu, kad Nickas nepradeda nuvalkiotos ir beviltiškos šnekos apie tai, kaip šiuolaikinis futbolas atsisako savo tipinio, daugelį metų stadionus užpildžiusio žiūrovo. Nekalba apie tai, kad turtingieji klubai išdavė savo tradicinius gerbėjus. Vietoje to, jis atranda labai įdomų šios problemos kampą, kuri tiesiogiai susijusi su paties klubo egzistencija.

Nick Hornby

Nickas teisingai pastebi, kad atmosfera futbole yra esminis malonumo elementas. Dauguma mūsų taip pat puikiai žino, ką reiškia žiūrėti eilines A lygos rungtynes kartu su dar 800 bepročių, nusprendusių ateiti į stadioną ir ką reiškia pilnas stadionas, kad ir per rinktinės varžybas. Todėl tie dainuojantys ir skanduojantys organizuotų gerbėjų sektoriai ne tik klubui tiesiogiai neša pinigus (pirkdami bilietus), bet, kas yra žymiai svarbiau, garantuoja tinkamą atmosferą. Tai tiesiogiai yra susiję su klubo finansine sėkme, nes jei nebus atmosferos, tai net ir Anglijoje į rungtynes susirinks tie patys lietuviški keli šimtai.

Todėl, kad tie turtingi vadybininkai, kurie ima VIP ložes, ateina į stadioną ne tik pažiūrėti futbolo žvaigždžių, bet ir dėl to, kad galėtų stebėti kitus žmones, tas žvaigždes stebinčius. Nickas Hornby teisingai sako – „kažin ar pirks turtingi vadybininkai vietas į savo VIP ložes, jeigu visas stadionas bus užpildytas tokių pat vadybininkų”? Taip, labai įdomus ir netikėtas pastebėjimas apie aktyviųjų viso pasaulio stadionų lankytojų svarbą šiuolaikiniame futbole.

Kas yra geros rungtynės?

Ir pabaigai – šios knygos autoriaus ingredientai, kurių buvimas garantuoja, jog rungtynės paliks maksimalų įspūdį. Kaip ir viskas šioje knygoje – tai linksmas ir tuo pat metu išmintingas komplektas. Štai koks jis.

  • Pirma. Įvarčiai – jų turi būti kiek įmanoma daugiau. Nesvarbu, kad jie mušami akivaizdžiai silpnesnei komandai. Jeigu įvarčius muša abi komandos, tuomet autorius kaip idealą renkasi pergalę rezultatu 3:2, kai priešininkas pirmavo 2:0 po pirmo kėlinio.
  • Antra. Žiauriai neteisingi teisėjo sprendimai. Geriau, kai nukenčia tavo komanda (aišku, tai neturi kainuoti pergalės). Nepasitenkinimas – esminis tobulos futbolo patirties elementas.
  • Trečia. Triukšmingi žiūrovai. Autoriaus manymu, žiūrovai labiausiai įsielektrinę būna tuomet, kai tavo komanda lošia puikiai, bet pralošinėja.
  • Penkta. Lietus, prasta aikštė ir t.t. Futbolas tobulu oru ir tobuloje aikštėje yra pernelyg estetiškas (šitas punktas man labiausiai patinka).
  • Šešta. Priešininko žaidėjas gauna raudoną kortelę. Iš aikštės išvejamas priešininkų komandos narys – visada yra magiška akimirka, nors tai neturėtų nutikti pernelyg anksti.
  • Septinta. Koks nors „bjaurus” nutikimas. Pats autorius pripažįsta, kad šis punktas gali kelti daugiausiai klausimų. Tačiau, kad ir ką kalbėtume apie rungtynių dalyvių moralinę atsakomybę, niekas geriau neatgaivina nuobodžių rungtynių kaip susistumdymas tarp žaidėjų. Tai kelia įtampą ir aikštėje, ir tarp žiūrovų. Autorius iškart prisipažįsta – jei jis būtų koks nors oficialus futbolo organizacijos atstovas ar žurnalistas, tokio dalyko sakyti negalėtų. O kad yra tiesiog eilinis futbolo fanas, moraliniai šio klausimo aspektai jo nedomina.

>>>

Štai tokia puiki knyga. Beliko pažiūrėti, kad bus rytoj Londone.

Pasidalink su draugais:

11 koment.

Komentuok!
  1. Anonimas 2015, kovo 27 | 08:53 Atsakyti

    Galėtų LFF finansuot šios knygos vertimą, jeigu ji tikrai tokia gera, kaip tu, Jonai, rašai. Nes meilė vietiniam futbolui tirai neaugs per pozityvą, ypač vietiniam futbolui peržengus šalies ribas.

    • Jonas | SDV 2015, kovo 27 | 09:03 Atsakyti

      Kol A lygos rungtynės vyks vidury darbo dienos – tol jokios knygos nepadės futbolo išpopuliarinti. O ši knyga, sakyčiau, rodo tą pusę, kurios oficialieji futbolo biurokratai nelabai norėtų matyti. Jiems labiau patinka furšetai, fasadai, dideli pilni finalinių rungtynių stadionai ir kiti niekai.

      • Anonimas 2015, kovo 27 | 09:27 Atsakyti

        Čia tik detalės, kalbu apie kryptį – idealizuoti labiau ne futbolininkus, o tokius žmones kaip Nickas Hornby. O į absurdiškas detales žiūriu optimistiškai, anksčiau ar vėliau tą absurdiškumą pamatys ir patys ofciozai, ypač jei į kiekvieną absurdišką detalę neabejingieji baksnos pirštu ir šaipysis iš jų.

  2. Jonas | SDV 2015, kovo 27 | 08:55 Atsakyti

    Štai, radau esminį anliško ir lietuviško futbolo panašumą.
    Kazlų Rūdos Šilo trenerio Sauliaus Vikerto citata: „Visada laikausi tos nuostatos, kad nelabai įdomu, koks bus varžovas, bet einame kovoti ir nugalėti“
    .
    Anglai, klausinėjami apie LT rinktinė, vyniojo žodžius į vatą, tačiau buvo galima suprasti, kad apie mus jie nieko nežino. Jie matyt irgi tokio požiūrio laikosi – eina kovoti ir nugalėti:)

  3. Djystechos92f 2017, vasario 12 | 22:11 Atsakyti

    http://www.forum.konferencje.com/viewtopic.php?p=54300
    Buying a used or new car might be a hard approach unless you know what you will be doing. By teaching yourself about auto store shopping prior to deciding to visit the dealer, you could make stuff easier yourself. The following tips may help your upcoming store shopping getaway become more enjoyable.

    Always provide a auto technician along when looking for a brand new automobile. Auto retailers are well known for promoting lemons and you may not want to be their up coming target. Whenever you can not obtain a technician to consider autos along with you, a minimum of make sure that you have him take a look at final choice before buying it.

    Know your limitations. Before starting shopping for your auto or van, choose how much you can manage to pay out, and follow it. Don’t forget to include curiosity about your estimations. You will probably pay out around twenty percent as an advance payment at the same time, so prepare yourself.

    Just before seeing a dealer, know what kind of car you want. Research all you possibilities prior to purchasing so you can decide what works well with your financial budget and household needs. Shop around to determine simply how much you need to pay for a prospective auto.

    Before you sign any agreement take time to read each and every line, such as the fine print. When there is anything listed that you just do not fully grasp, do not indicator up until you purchase an respond to that you simply understand. Unsavory salesmen may use a binding agreement to insert numerous service fees that had been not reviewed.

    If you keep the preceding advice under consideration when that you go looking for a auto, you will certainly be more likely to get a good bargain. Getting a vehicle does not have to become a headaches. Only use the guidelines with this write-up and you could receive the car you want at the good value.

Naujas komentaras