futbolo rungtynės

Apie futbolą ir melancholiją

Futbolo dievai šiemet man skyrė sunkų išbandymą. Stadione „Sūduvą“ mačiau 12 kartų. 8 kartus „Sūduva“ pralošė. Gyvai mačiau visus šio sezono „Sūduvos“ pralaimėjimus. Per likusias rungtynes 3 kartus buvo pasiektos kuklios pergalės ir kartą sužaista lygiosiomis.

Gal dėl to ir visą sezoną matau melancholiškai. Gal dėl to „Sūduvos“ desperatišką paskutinį pralaimėjimą „Žalgiriui“ stebėjau kažkaip bukai, nepatirdamas nei ypatingo nusivylimo, nei kankinams tikėjimo, jog „gal dar komanda išsigelbės“.

Tokiais atvejais visda nejučiomis pamenu anglo Nick Hornby knygą „Fever Pitch“, kurioje nemažai eilučių yra paskirta mazochistiniam gerbėjų santykiui su nuolat pralaiminčiu klubu.

Pacituosiu pats save (visą tekstą galite dar kartą prisiminti čia): Kadangi Nickui pradėjus lankyti stadioną jo klubas taip pat nerodė jokių stebuklų, jo meilė „Arsenalui“ augo per negatyvą. Nes taip stadione jautėsi dauguma aplink jį esančių žmonių. Komanda lošė prastai ir jau rungtynių pradžioje žiūrovų reiškiamas pyktis pamažu virsdavo atvira neapykanta, kuri, pasiekusi epogėjų, transformuodavosi į beviltišką ir tylų nepasitenkinimą“.

„Sūduvos“ posūkiai

Jei apžvelgtume rezultatus, šis sezonas nėra „Sūduvai“ kuo nors ypatingas. Kadaise „Sūduva“ kasmet laimėdavo medalius. Prieš trejus metus tai daryti nustojo. Tačiau neapleidžia nuojauta, kad abiem atvejais nuo pačios „Sūduvos“ šie pasiekimai nelabai tepriklausydavo.

Medalius „Sūduva“ laimėdavo tuomet, kai kito rimto pretendento nebūdavo. Nuo ketvirtosios vietos mūsų komandą paprastai skirdavo solidus taškų skaičius. O štai pastaraisiais metais „Sūduva“ medalių nelaimi tik dėl to, kad buvo dar 3-4 komandos, kurios į medalius pretenduoti jėgų turėjo panašiai kaip ir „Sūduva“.

„Sūduva“ visada lieka paskutinė tarp komandų, kurios sezono metu turi šansų ką nors padoresnio parodyti. Štai ir pernai nuo 6 vietą užėmusio „Ekrano“ mūsų komandą skyrė 17 taškų. Užpernai – nuo 5 vietą užėmusios „Kruojos“ – 15 taškų. 2008 metais 5-6 pasidalijusius „Žalgirį“ ir „Atlantą“ „Sūduva“ lenkė net 20 taškų.

Taigi, būti blogiausia komanda tarp geriausiųjų yra tipiškas „Sūduvos“ sezono rezultatas. Tai yra faktas, kurį kažin ar kam nors pavyktų nuginčyti.

Skirtis gali tik šio fakto vertinimas ir jo priežasčių interpretacijos.

Pavyzdžiui, galima sakyti, kad tokiai komandai kaip „Sūduvai“ tai yra ir taip puikus pasiekimas. Išskyrus pernykštį „Kruojos“ atvejį, visais kitais metais „Sūduva“ būdavo vienintelė mažesnio miesto komanda, kuri turėdavo planų laimėti medalius. Ją nuolat supdavo didžiųjų miestų klubai – Vilniaus, Kauno, Panevėžio ar Klaipėdos. Tad, sakytų realistas, Marijampolei ir taip reikėtų savo komanda didžiuotis.

Natūralios atrankos teorema

O va priežasčių analizė – akivaizdžiai mistinė. „Ant popieriaus“ Marijampolės klubas kasmet surenka neblogą komandą. Dažnausiai ši komanda būna niekuo neprastesnė už kitus sezono lyderius. Vienintelės išimtys – senųjų laikų FBK ir šių dienų „Žalgiris“. Treniruočių sąlygos Marijampolėje taip pat puikios (tai, kad šį faktą pagaliau nustota linksniuoti rodo, kad ir kituose klubuose „sąlygos“ tapo padorios).

Tad vienintelis parametras, kuriuo „Sūduva“ dažniausiai nusileidžia kitiems stipresniems klubams yra trenerių kvalifikacija. Toks vertinimas galioja ir šiemet – net jei ir tarsime, kad tokio gausaus štabo „Sūduva“ ko gero niekada neturėjo.

Tačiau visi puikiai prisimename, kad buvo fragmentų, kai komandoje apskritai būdavo vienas treneris, o visas galima spragas kamšydavo vartininkų prievaizdas Audrius Ramonas.

Gali būti, kad toks klubo vadų požiūris į trenerio reikšmę šiuolaikinio futbolo komandoje turi įtakos ne tik konkretaus sezono rezultatams. Gali būti, kad tai ir fundamentaliau veikia ilgalaikį komandos požiūrį į tai, ką jai gali duoti treneris.

Komanda nejučiomis susitaiko su manymu, kad trenerio įtaka komandos žaidimui ir rezultatui yra minimali. Toks požiūris persmelkia ne tik žaidėjų, bet ir administracijos mąstymą. Todėl, kai netikėtai komandoje atsiranda pajėgesnis treneris – jis psichologiškai nėra pajėgi pripažinti trenerio autoriteto.

FK Sūduva

Kita mistinė priežastis (kuri gali būti yra susijusi su aukščiau minėta) yra provincijos mąstymui būdingas nepilnavertiškumo kompleksas. Mistika čia pasireiškia tuo, kad tas kompleksas yra toks stiprus, jog nesąmoningai ima kankinti ne tik vietos futbolininkus, bet ir tuos, kurie į Marijampolę atkeliauja iš didžiųjų Lietuvos miestų ar užsienio.

Tiesa, paties nepilnavertiškumo komplekso mistifikuoti nėra reikalo. Kai miniu šį terminą, visų pirma omeny turiu aštrų neatitikimą tarp realios situacijos, realaus komandos pajėgumo ir labai jau optimistinių kiekvieno sezono ambicijų.

Papildomas niuansas – pasaulio mažai mačiusio provincijos žmogaus manymas, kad tas fantastines ambicijas galima pasiekti be ypatingų pastangų – pakanka tiesiog „panorėti“. O kai tai nepavyksta – jis, tas žmogus, yra linkęs kaltinti ne save, o ieškoti kokių nors konspiracinių priešų, kurie greičiausiai, slapčiomis ir pakišo koją.

Realybė nugali mistiką

Taip, mistikos čia tikrai yra daug. Tačiau kažkur toje migloje kyla baisus tautos nepasitenkinimas kasmetiniu „Sūduvos“ pasirodymu. Sezono pradžioje visi kažkaip nejučiomis ima galvoti: „va šiemet tai jau pavarysim“. Deja, kuo daugiau praeina sezono, tuo mažesnė yra reali galimybė „pavaryti“.

O kai sezono pabaigoje iš tikro prisireikia „pavaryti“, gaunasi šnipštas. Ir tas šnipštas juo labiau yra tragiškas, kad iš peties pavaryti paprastai reikia vienas ar dvejas rungtynes. Tiek pakaktų, kad komanda galėtų iššokti iš „blogiausio tarp geriausių“ kompanijos.

Štai pernai tokios buvo paskutinės rungtynės su „Kruoja“. Tai buvo labai pamokomos rungtynės. Komanda buvo apimta įkvėpimo ir darbą pradėjo puikiai – gan greitai įmušė įvartį. Deja, gera pradžia netapo puse darbo. Rungtynės buvo pralaimėtos ir sezonas dar kartą nuplaukė.

Ironiška, tačiau įsimintiniausia tų rungtynių akimirka buvo beprotiškas Baranovskio sprintas per pusę aikštės, vejantis į tuščius vartus riedantį kamuolį. Už tai Valentinas net apdovanojimą gavo. Štai tylomis ir galvoji – o jei komanda būtų tokias pastangas padėjusi ne tam, kad nuo įvarčio išsigelbėtų, o tam, kad jį įmuštų?

„Atlantas“ ir šio sezono matematika

Kad ir kaip tikėtum sava komanda, kelionė į Klaipėda kelia visokių minčių.

Beje, nėra teisinga, kad „Sūduva“ su „Atlantu“ žaidžia du kartus. Kol kas svarbios yra tik vienos rungtynės – tos, kurios įvyks šį antradienį. Mat jei „Sūduva“ pralošia ar sužaidžia lygiomis – kitą antradienį gali į aikštę leisti nors ir dublerius.

pirmoji sezono pergalė

O va „Atlantui“ gyvenimas yra ramesnis. „Atlantas“ jau turi neblogą taškų rezervą. Tiesą pasakius, net ir abu kartus „Sūduvai“ pralošęs, „Atlantas“ dar nebus pralošęs čempionato. „Atlantas“ taip pat gali ramiau antradienio laukti ir matydamas šio sezono „Sūduvos“ žaidimo kreives ir algoritmus.

Paskaičiuokime.

„Sūduva“ yra sužaidusi 25 rungtynes. Per tas rungtynes „Sūduva“ net 13 kartų pirma praleido įvartį. 8 kartus komanda neišsikapstė ir pralaimėjo. 2 kartus šiaip ne taip ištempė lygiasias (su „Uteniu“ ir „Stumbru“ paskutinėmis rungtynių minutėmis). 3 kartus vis tik sugebėjo laimėti („Spyris“, „Granitas“ ir „Kruoja“).

Kitas dalykas – kad ir koks būdavo sezonas, bet kartą kitą „Sūduva“ mums padovanodavo išskirtines rungtynes. Tokias, kurias prisimeni dar ilgai. Pavyzdžiui, pernykštė pergalė prieš „Trakus“ Vilniuje, kai buvo pirmauta, paskui – atsilikinėta, tada vėl pasivyta ir galų gale laimėta. Šiemet tokių fantastikų nesimatė.

Išvada? Didžioji „Sūduvos“ misija šiame dublyje bus ne įmušti pačiai, o nepraleisti įvarčio.

„Sūduva“ progas šiais metais kuria sunkiai, o va gynyboje labai dažnai atlieka kvailokų klaidų. Todėl ir gaunasi taip, kad daugiau nei pusėje šio sezono rungtynių turėjo vytis priešininkus. O šis darbas mūsiškiams yra velniškai sunkus, įtemptas ir begalinių jėgų reikalaujantis.

Didžiausias sezono pasiekimas

Apie tai jau buvo kalbėta. Ir vis tik šiandien pasirodė dar viena priežastis, kuri verčia mane dar kartą šį faktą prisiminti.

Nepaisant vidutiniško futbolo ir nepakankamai užtikrintų rezultatų, „Sūduva“ kaip niekad anksčiau padėjo daug pastangų tam, kad užmegztų padorų kontaktą su žmonėmis, kurie komandos pasiekimams nėra abejingi.

Apie tai išsamiai buvo pakalbėta po paskutinės pergalės prieš „Granitą“. O štai šiandien komanda išleido filmą, kuriame žaidėjai ir treneris tiesiai šviesiai dėkoja tiems, kas „Sūduvą“ palaiko. Pažiūrėjęs tokį filmą, negali pykti dėl kartais netikusio žaidimo ir rezultatų.

Kai žiūri tokį filmą, norisi tikėti, kad žaidėjams nėra tas pats, ką jie veikia aikštėje ir, nors jie yra profesionalai, nėra tas pats, kurioje komandoje jie žaidžia. Galbūt tokios emocijos galioja tik šią akimirką – juk šiais laikais retas kuris žaidėjas praleidžia visą karjerą vienoje komandoje. Tačiau mums ir to pakanka.

Pakanka žinoti, kad komandos nariai supranta, jog futbolas – nėra vien profesija. O tai, kas vyksta futbolo aikštėje – nėra vien daugiau ar mažiau profesionaliai atliktas spektaklis.

Tad reikia neprarasti vilties. Reikia ir toliau tikėti, kad galėsime ne tik vieni kitiems padėkoti, bet ir pasidžiaugti po sezono dėl to, kad buvo pasiekta daugiau, nei racionalus protas leido laukti.

Pasidalink su draugais:

19 koment.

Komentuok!
      • griezhtas 2015, rugsėjo 15 | 16:17 Atsakyti

        Tai gal pavardinam pasitvirtinimus: as prisimenu vieninteli sileno ismetima

        As pavardinsiu nepasitvirtinimus pagal budraiti:
        Suduva jau 2 menesiai treniruoja Zubas;
        Suduvos lietuviai kariauja su serbais;
        Suduva zaidzia Europos turnyre.

        tai kur cia 90% pasitvirtinimas?

    • carlos 2015, rugsėjo 15 | 15:54 Atsakyti

      budraičio info pagal visus prastos žurnalistikos kanonus būna taip dviprasmiškai surašyta, kad ar ji nepasitvirtino niekaip ir nesuprasi…

  1. Aurimas B. 2015, rugsėjo 15 | 16:26 Atsakyti

    Nebūkit maži vaikai ir sugebėkite skirti, kada yra gandai, kada yra faktai.
    Pvz. Šilėno atėjimas (kol dar neskelbė spauda) ir jo išėjimas buvo faktai.

    Kornelijaus nelaimė buvo faktas.
    Serbų nesutarimai yra faktas.
    Pauliaus Grybausko išėjimas buvo faktas.

    Kad Sūduva galėjo žaisti Europoje, buvo gandas. Ne viską galiu sakyti, bet toks sprendimas nepriimtas per plauką.
    Dėl Zubo. Irgi yra gandas. Bet vis dar gana realus. Kai su juo Murauskas pradėjo kalbėti, Sūduva pradėjo viską laimėti. Tai kada reikėjo serbą atleisti? Kai laimi?

    ir dar „griezhtas“ pseudonimu pasivadinęs žmogau – tu pateiki keturias mano citatas. Viena iš jų nepasitvirtino, viena pasitvirtino, vienos tu tiesiog nežinai, o viena dar gali pasitvirtinti. Suvalkijoje gal tai ir 90%, bet tikrai ne Lietuvoje.

  2. Jonas | SDV 2015, rugsėjo 15 | 16:56 Atsakyti

    ai, davaj gal nesigilinkim pernelyg. nieko čia naudingo vis viena neišspausim. manau, visur ir visada būna visokių „kipišų“. Skirtumas tik tas, kad kažkaip apie Sūduvą tų „kipišų“ gandų forma išlenda daugiausiai. tai gal ir gali susidaryti įspūdis, kad vyksta kažkokie nenormalumai. tačiau, visai gali būti, kad tie gandai į viešumą plaukia tik dėl to, kad apie juos apie Sūduva yra kur paskleisti. o kadangi kiti klubai jiems skirtų blogų neturi, tai ir diskutuoti apie tai nelabai yra nei priežasčių, anei vietos.
    .
    iš kitos pusės – gandų tokia prigimtis, kad yra beprasmiška reikalauti iš jų „tikrumo“. mat gandai, kurie yra „tikri“ tampa neben gandais, o realia informacija. tačiau kol toji informacija nėra oficialiai patvirtinta arba bent jau pagrįsta faktais – viskas ir toliau lieka užstalės pašnekesių lygyje.
    .
    Sūduvoje, kaip ir bet kurioje kitoje komandoje, pasitaiko vidinių konfliktų tarp žaidėjų ir administracijos ar trenerio. tačiau net kai tai tampa tiesa, tas nebūtinai reiškia, kad komanda yra destabilizuota. visi puikiai prisimename vieną tokį atvejį, kai Sūduva „susipyko“ su geriausiu lygos žaidėju prieš pat lemiamas rungtynes, kuriose už Sūduvą mažai kas būtų lažinęsis. Mat priešininkas buvo žymiai galingesnis ir jam tos rungtynės taip pat buvo lemiamos. Ir tas rungtynes Sūduva, visų nuostabai, ėmė ir užtikrintai laimėjo.

  3. Anonimas 2015, rugsėjo 15 | 21:18 Atsakyti

    Sunku ką nors įžiūrėt per lievą wifi kažkur už 1000 km. nuo namų. Bet tai, kad Radzė pačiose svarbiausiose varžybose muša 2 bankes, tai kad nuo 5 minutės atsilikinėdani laimim, manau, 100% įrodo, kad mes galim! Taip or tęsiam!!!

  4. DZHIT 2015, rugsėjo 15 | 22:37 Atsakyti

    Budraiti, slėpkis su savo gandais ir kitomis nesąmonėmis. Žiūrėk savo Trakų (benamių), kurie praktiškai niekam nėra įdomus. Kur žiūrovai jūsų? Nėra ! ir nebus !

  5. griezhtas 2015, rugsėjo 15 | 22:41 Atsakyti

    Tai kur dabar tie triedaliai, kurie sake, kad neverta buvo aukoti varžybų su žalgiriu dėl varžybų su Atlantu? Būtų bandę šeštadienį numirt pas Žalgirį šiandien tikrai nebūtų komanda pajėgus tep draskytis kaip šiandien draskėsi.
    Plius trys taškai paimti, atlantui 1 raudona + 3 geltonos, plius Atlanto žaidėjams į varžybų galą traukė kojas t.y. jie tokiu pat būdų kaip sūduva su žalgiriu turės aukototi varžybas su trakais.

Komentuoti: fffff Atšaukti atsakymą