Admir Kecap

AR “SŪDUVA” DAR KĄ NORS GALI ŠIAIS METAIS?

Paskutinės “Sūduvos” rungtynės prieš “Trakus” įmetė mane į labai dviprasmišką būklę. Būtent toji keista būklė ir verčia kelti radikalius klausimus.

“Sūduva” puikiai sužaidė pirmas pusfinalio rungtynes. “Trakai” ir tą kartą atrodė geriau, tačiau kova buvo apylygė. Įmušti ir laimėti galėjo abi komandos. Nepaisant pralaimėjimo ir to, kad pačioje rungtynių pabaigoje “Sūduva” savo šių metų stiliumi praleido kvailą įvartį, atrodė, kad sezonas mums prasideda kaip sykis dabar.

Dvi pergalės prieš lygos autsaiderius šį manymą dar labiau sustiprino. Nugalėti “Utenį” ar “Lietavą” “Sūduvai” neturėtų būti sudėtinga, tačiau džiugino, kad komanda laimėjo žaisdama pakankamai kūrybišką futbolą ir sukurdama daugybę progų įvarčiams.

O va tas nelemtas trečias pralaimėjimas “Trakams” (septintas per dvejus metus) ir vėl nubloškė atgal. Tačiau šį kartą – dar toliau, nei buvome po netikėtų lygiųjų su “Lietava” pirmame ture.

Šios rungtynės turėjo keliagubos reikšmės.

Viena, “Sūduvos” vadas tiesiai šviesiai deklaravo, kad laimėti taurę – pirmasis ir svarbiausias sezono prioritetas. Tai buvo aiškiau išreikštas noras, nei ketinimai laimėti medalius.

Kitas dalykas – taurės žaidimai “Sūduvai” teikė papildomą galimybę gerai treniruotei su rimtu varžovu prieš A lygos kovas. Juk kiekvienos rungtynės su stipriausiomis lygos komandomis stiprina arba silpnina komandos pasitikėjimą savo jėgomis, priklausomai nuo to, kaip komanda tokias rungtynes lošia ir kokį rezultatą pasiekia.

Taigi, iš šeštadienio rungtynių buvo galima tikėtis daug.

Buvo galima laukti, kad “Sūduva” aikštėn stos stipriausios sudėties ir nusiteikusi maksimaliai taršyti “Trakus”. Įmušti mažiausiai du įvarčius ir patiems nepraleisti lošiant su šiuo metu stipriausiu Lietuvos klubu – užduotis ne iš lengvųjų.

Buvo galima laukti, kad tai bus vienos iš geriausių sezono rungtynių. Juk tiek daug ant kortos pastatyta. Deja, “Sūduva” kažkodėl kapituliavo net nepradėjusi žaisti.

Sunku suvokti, ko tikėjosi “Sūduvos” treneriai palikę ant suolo žaidėjus, kurie turėjo didžiausios įtakos “Sūduvos” žaidimui pastaruosiuose turuose.

Jokio plano “Sūduvos” žaidime nesimatė. Chebra tiesiog išėjo paspardyti kamuolio, o kad komandoje nebuvo pagrindinių žaidimo “darytojų”, tai tą kamuolį spardyti labai sunkiai sekėsi.

Jau pirmomis minutėmis paaiškėjo, kad šios komplektacijos “Sūduva” nekelia jokio pavojaus “Trakų” gynybai. Tad priešininkas galėjo atsipalaiduoti ir primesti “Sūduvai” savo žaidimo stilių.

Antram kėlinyje Jamaks su Radzinevičiumi aikštėn grįžo, tačiau jau buvo per vėlu.

Po krūvos šiose rungtynėse atliktų sudėties perstumdymų, leidusių “Trakams” labai komfortiškai praleisti du trečdalius rungtynių, tikėtis kokios nors radikalios permainos galėjo tik beprotis.

Tokias keistas “Sūduvos” rungtynes net sunku prisiminti.

Komandos sudėtis išdarkyta, o aikštėje esantys žaidėjai nenori arba nemoka savarankiškai ko nors apčiuopiamo pasiekti. Deja, šiandienos “Sūduva” neturi nei Rekišo, kuris vienas visą “Sūduvos” gynybą gali apibėgt, nei Valskio, kurį reikia keliems prižiūrėti.

“Sūduva” neturi net Aršakiano, kuris gali ne tik išvartyti priešininkus kovoje dėl aukšto kamuolio, bet ir aikštės viduryje spustelėti. Buvo gražu pažiūrėti, kaip rungtynių pabaigoje Aršakianas aikštės viduryje gainiojasi “Sūduvos” žaidėjus su kamuolio – dalykas, kurio mūsų Laukžemis kažkodėl pirmame kėlinyje nepraktikavo.

Šios rungtynės priminė du keistus nutikimus iš “Sūduvos” istorijos. Abu jie – identiškos reikšmės ir panašaus formato.

Pamenate, kadaise “Sūduva” lošė prieš serbų “Vojvodiną”.

Puikiai pavarė pirmas rungtynes Serbijoje, kur pirmavo ir išlyginamąjį įvartį praleido per pridėtą laiką. Kiek daug tikėjomės iš atsakomųjų rungtynių Marijampolėje! Aš net atostogas nutraukiau ir atlėkiau į Suvalkijos sostinę žaidimo pažiūrėti.

Ir tą kartą aikštėje pamatėme totalią nesąmonę, kurios ryškiausia išraiška buvo Povilas Lukšys dešiniojo gynėjo pozicijoje bei Gytis Urba playmakerio vietoje. Kuo tos rungtynės pasibaigė – dauguma dar prisimename.

Kitas įvykis nutiko, berods, prieš pora metų, kai LFF taurėje “Sūduva” gavo “Žalgirį”. Nors tuo metu komanda praktiškai neturėjo trenerio, sugebėjo Vilniuje tik minimaliai “Žalgiriui” pralaimėti.

Tačiau namuose ir tą kartą buvo įjungtas “jėgų taupymo režimas” – išleista antra sudėtis. Tą kartą buvome netoli stebuklo, kai jaunikliai taip varė, jog jau per pirmą kėlinį sugebėjo du įvarčius įkalti ir persverti dublio rezultatą.

Spėju, ir tą kartą komandos vadai neturėjo jokio plano. Todėl vietoje to, kad antrame kėlinyje komanda mestų visas jėgas pasiekto rezultato išsaugojimui, pamėgino “Žalgiriui” įmušti dar daugiau, gavo tris įvarčius atgal ir tuo “Sūduvos” žygis taurėje pasibaigė.

FK Sūduva

 

O va šiemet “Sūduva” net neturi jaunimo, kurį tokiais atvejais galėtų aikštėn suleisti ir tikėtis, kad tie iššoks aukščiau bambos. Jei jau buvo nuspręsta taurėje nesiplėšyti, buvo galima aikštėn leisti tuos, kurie galbūt nepelnytai šiemet trūnija at suolo – Baranovskį, Šoblinską, galų gale – Antanavičių su Kardoku. Jie gal būtų pasidraskę vien dėl to, kad prieš trenerius pasirodytų ir pamėgintų visiems įrodyti, kad be reikalo ant suolo sėdi.

Tuo tarpu aikštėje buvę futbolininkai nė nebandė “persistengti”. Jų net kaltinti neišeina. Juk visi – patyrę žaidėjai, kuriems nelabai ką Lietuvoje įrodinėti bereikia. Jie – ne kvailiai. Puikiai supranta, kad žaisdami tokia “schema” nieko doro su “Trakais” nenuveiks. O kad yra ne kvailiai – tai ir nesiplėšo beprasmiškai.

Deja, šioje vietoje tenka ir vėl grįžti prie komandos komplektacijos ir paklausti, ar vis tik buvo teisinga visą vietinį jaunimą atiduoti “Šilui”, o komandą užpildyti patyrusiais vyresnio amžiaus žaidėjais?

Susidaro įspūdis, kad nepakeičiama “Sūduvos” DNR dalis yra nenugalimas vidinis pasipriešinimas lošti racionaliai ir planingai. Toks jausmas, kad ši komanda, nepriklausomai nuo to, kas ją treniruoja ir kas joje lošia, geras rungtynes sužaidžia tik tuomet, kai yra tinkamos emocinės būklės.

Ir nors jaunus žaidėjus yra sunku priversti stabiliai sužaisti visą sezoną, vienoms kitoms rungtynėmis juos nuteikti yra paprasčiau.

Štai taip ir gavosi, kad svarbiausiose sezono rungtynėse turėjome kankintis  žiūrėdami į komandą, kuri labai protingai atsisakė žaisti. Tiesiog tempė gumą – irgi labai protingai bei racionaliai – iki finalinio švilpuko.

Nepaisant to, kad “Trakai” turi žaidėjų, gerokai viršijančių lietuviško futbolininko kokybės vidurkį (Česnauskis, Klimavičius, Rekišas, Valskis, netgi Rapalis), nė vienas iš jų nėra stebukladarys. Juk nė vienam nepavyko susirasti klubo padoresnėje komandoje ir beliko tenkintis kreiva šleiva Lietuvos lyga.

“Trakai” nėra kaip nors baisiai geresni už “Žalgirį”, “Atlantą” ar “Sūduvą”. Tačiau šiuo metu tai yra komanda, kuriai maksimalizmas yra giliai įsriegtas į smegenis.

Juk būtent “Trakai” šeštadienį galėjo “taupyti” jėgas. Jiems tereikėjo išsaugoti dviejų įvarčių persvarą. Tačiau aikštėn jie ėjo stipriausios sudėties ir visas rungtynes neprarado koncentracijos bei ryžto laimėti, nors pergalės tą kartą jiems net nereikėjo. Apie jokį jėgų taupymą kalbos ten nėra. Tačiau kažin ar gali tikėtis kitokio požiūrio iš komandos, keliančios sau maksimalius tikslus.

Žiūrint tas rungtynes susidarė įspūdis, kad “Trakai” tiesiog negali žaisti tingiai, nes net tuomet, kai Aršakianas užbaigė šią kankynę trečiuoju įvarčiu, “Trakų” žaidėjai vis viena spaudė gazą, mėgindami mušti daugiau. Ir tik tuomet, kai iki rungtynių pabaigos liko kelios minutės, jie akivaizdžiai atleido vadžias.

Jei neturi būtent tokio požiūrio – kažin ar gali tikėtis gero rezultato. Juk emocijos futbole – labai svarbios. Ir jei nesi nusiteikęs maksimaliai kovoti net ir tuomet, kai tos kovos nereikia – kažin ar sugebėsi kalnus nuversti tuomet, kai to labiausiai reikės.

O juk graudžiausia yra tai, kad “Trakai” yra komanda, tobulai įgyvendinusi absurdišką Lietuvos rinktinės žaidėjų toškimą – lošti ne dėl gerbėjų, žiūrovų, o “dėl savęs”. Rinktinės atveju tokie pareiškimai iš tikro yra absurdiški ir įrodantys faktą, kad tipiškas Lietuvos futbolininkas totaliai nesusigaudo šiuolaikinio futbolo reikaluose.

“Trakų” atveju situacija yra kita.

Tai yra komanda be namų – kai kurių žmonių noras “Trakus” niekinti “benamių” ar “bomžų” vardais iš tikro net nėra niekinimas. Tai – elementarios tiesos konstatavimas. Net A lygos svetainėje šios komandos puslapyje parašyta, kad jos miestas – Trakai, tačiau būstinės adresas – Vilniuje.

“Trakai” yra komanda be žiūrovų. Be gerbėjų. Pamenu, tą sezoną, kai “Trakai” pradėjo lošti A lygoje, LFF stadiono tribūnoje dar galėjai pastebėti senojo klubo gerbėjų, kurie dar bandė palaikyti komandą.

Šiandien jų nebeliko. Pirmojo pusfinalio metu buvo gan keista suprasti, kad tos kelios dešimtys žmonių pagrindinėje tribūnoje kone šimtu procentų palaikė “Sūduvą”, o ne “namų” rungtynes žaidžiančius “Trakus”.

Tad “Trakų” žaidėjai iš tikro žaidžia tik dėl savęs. Todėl ir yra įdomu matyti, kad net ir tokia komanda gali lošti maksimalistiškai, energingai ir su įkvėpimu.

O štai “Sūduvos” veteranai, kurių net ir šiais laikais Marijampolėje pažiūrėti susirenka virš tūkstančio gerbėjų, nesugeba jiems parodyti savo žaidimu deramos pagarbos.

FK Sūduva

 

Va tokios liūdnos mintys sukasi galvoje prieš eilines A lygos rungtynes.

Aišku, nieko ypatingai išskirtinio tose mintyse nėra. Panašios mintys – daugumos futbolo klubų gerbėjų kasdienybė. Ne tik Lietuvoje. Visame pasaulyje. Juk Čempionų lygos pusfinalių senbuvius ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti galima.

Mes puikiai suprantam, kad komandą atstovaujame mes, o ne žaidėjai. Žaidėjai – profesionalai, kurie ateina ir išeina. Juk nekalbame apie tuos, kurie “Sūduvoje” prieš penkerius metus lošė. Kai kurių jų net pavardžių neprisimename. O mes – vis dar čia.

Visa bėda tame, kad šis klubo “atstovavimas” nėra mūsų savanoriškai pasirinkta misija. Niekas mūsų nuomonės neklausė. Istorija nuleido klubą. Ir mus sustumdė aplink jį. Ir neturim mes kito pasirinkimo, kaip tik kankintis žiūrėdami į dažnai beviltišką to klubo žaidimą.

Pinigų mums niekas nemoka. Dar daugiau – juos nuolat iš mūsų siurbia. Už bilietus, už abonementus, už šalikus. Netgi už benziną, kurį leidžiame į orą, kad galėtume nugabenti save į rungtynes. Ir ne po vieną kartą per metus.

Todėl mums ir nepatinka, kai profesionalai šūdą mala. Mes pykstame, kai profesionalams trūksta sugebėjimų, kai jie nepataiko į kamuolį ar šaudo šį dievui į langus. Tačiau mes atleidžiame visas nuodėmes, jei tik matome, kad profesionalai stengiasi.

Bet kai jie akivaizdžiai mala šūdą – mala profesionaliai, išdidžiai, o paskui dar eina paspausti rankų juos pažeminusiems priešininkams – užuojautos mūsų širdyse nėra.

Šioje keistoje futbolo šalyje nėra vietos šūdo malikams.

Noriu tikėti, jog rungtynėse su “Atlantu” parodys, kad aš klystu. Viliuosi, kad bloga nuojauta mane apgavo.

Kitus atveju teks sezoną ir vėl nuleisti kanalizacijon. Ir laukti kito.

Tą daryti mes mokame puikiai. Esame aukščiausio lygio profesionalūs naujo sezono laukikai.

Pasidalink su draugais:

31 koment.

Komentuok!
  1. nmr 2016, balandžio 25 | 21:48 Atsakyti

    „Esame aukščiausio lygio profesionalūs naujo sezono laukikai“ – na, svarbu nesame vieni, su mumis milijonai Londono „Arsenalo“ fanų. O šiaip noriu pasidžiaugt, kad komanda vėl atveš Europą į Marijampolę, manau, ne tik aš pasiilgau. Daugiau pasidžiaugt iš tiesų nelabai yra kuo, bent jau kol kas.

      • Jonas | SDV 2016, balandžio 25 | 22:38 Atsakyti

        Visiška tiesa. Kad kaip čia viskas banguotų – treneris turi likt iki sezono galo. Tikimybė, kad komanda suloš teisingai paskutines, reikšmingiausias rungtynes yra didesnė, nei įmetus naują žmogų. Juolab, nereikia pamiršti, kad pernai iki medalių Sūduvai trūko labai nedaug. Maždaug tiek Sūduva šiemet minimum pasiekt gali, nepaisant to, kad buvo prieš sezoną tikėjimo, jog sezono pabaigoje galima būtų jaustis žymiai komfortabiliau

  2. Anonimas 2016, balandžio 25 | 23:26 Atsakyti

    Nepradekite nurasineti komandos po pirmojo rato kaip Bus sezono pabaiga tai IR deliokite taskus viskas dar priesakis komanda lose kas dvi dienos varzybas jau 2 savaite jie tik zmones ne robotai káď atlostu visas varzybas vienu tempu bukite siek tiek optimistais o ně iskart nurasyt sezóna jam prasidejus.

  3. Vytautas 2016, balandžio 25 | 23:36 Atsakyti

    O galėtų entuziastai pasakot apie Sūduvos alumnus. Net gal kokią rubrikėlę Jonai užvestum? Ką Leimonas? Ką Bartkus? Ar Ledesma dar kur lošia? Ar koks nors Urba ir Brokas galutinai nusėdo Kazlų komandoje be perspektyvų? Įdomu būtų.

  4. Jonas | SDV 2016, balandžio 25 | 23:51 Atsakyti

    Vytautai – kad įdomu būtų – tai faktas. Bet kad aš pats beviltiškai laiko neturiu tokiems „pasidomėjimams“ į šoną, o tų entuziastų tai nelabai atsiranda. Juk ne kartą pagalbon šaukiausi, bet niekas taip ir neatsiliepė:)) Belieka laukti kol Budraitis savo tinklapyje kokią smulkmeną praneš. Anot paskutinių naujienų, kiek pamenu, tai tiek Bartkus, tiek Leimonas savo komandose ant suolų sėdi, o va Ledesma, berods, ar tik ne medalius Maltoje ketina laimėt:) Žiū, dar ir Europos lygoje su jo komanda gal susidursim:)

  5. Ponulis 2016, balandžio 26 | 10:44 Atsakyti

    Žiūrint iš mano kaip eilinio eksperto pozicijos, tai didžiausia šikna yra su vidurio gynyba. Pritariu autoriui, kad žaidimas turi būti statomas ant Jamako ir Radzės. Bet bėda, kad Radzė yra puolėjas ir jam grįžti į gynybą nėra taip jau ir paprasta ir tuo labiau privaloma. O Jamakas yra puikus žaidimo organizatorius, bet gintis jam nelabai prie širdies. Sūduvos bėda yra atsikirtimuose, kuomet vidurio gynėjai paliekami patys tvarkytis su varžovų greitais išpuoliais po nepavykusių perdavimų link puolėjų. Čia turim Šoblinską, kurį būtų galima palikti, kad pasaugotų, bet pastarasis retai žaidžia. Didžiausia bėda, kai viduryje grajina Jamak, Pavlovič ir Kecap. Du iš jų yra puolimo žmonės, o Jamaks pagal viską turėtų likti atsitraukęs ant pasaugojimo. Bet kaip playmakeris jis tiesiog negalėtų atlikti savo tiesioginio darbo, jei liktų atsitraukęs. Tai ką daryti? Mano nuomonę tai Jamak turėtų daryti kas jam ir priklauso – organizuoti puolimą, skirstant kamuolius puolėjams, jam tūrėtų talkinti Pavlovic/Kecap, o ant pasaugojimo nelendant labai giliai link varžovų baudos aikštelės – Šoblinskas arba tas pats Chvedukas, nes pastarasis bent jau gali pargriauti ir sužaisti kietai be jokių skrupulų.
    Tai manau išspręstu dar vieną šio ir praeito sezono problemą, kai kraštu pasileidęs Veliulis ar tai Baranovskis/Andro neturi kam atiduoti kamuolio, nes priekyje nieko nėra be puolėjo. Tada būtų viskas aišku, kad kam priklauso išsidėlioja varžovo baudos aikštelėje, o atraminis saugas lieka pasaugoti varžovų ir be skrupulų prasižengia, jei situacija pakryptų link pavojaus saviems vartams.

  6. Jonas | SDV 2016, balandžio 26 | 11:02 Atsakyti

    Na tai, tamsta iš esmės nupiešiai tą vaizdą, su kuriuo šiemet ir gyvename. Deja, jo problema ko gero yra komplektacijoje – turim krūvą atakuoti labiau linkusių saugų, todėl ir gaunasi tos skylės bei atsikirtimai. Teoriškai galvojant,

    Šoblinskas turėtų būti neginčijamas startinės sudėties žmogus, nes ko gero yra vienintelis, kuris propaguoja atraminio saugo pareigas. Janušauskas lyg ir turėtų tą taip pat gerai daryti, bet ir jis, man rods, labiau domisi ataka, nei gynyba.

    Chvedukas – nors ir yra iš maksimalistinių darbininkų, bet pastaraisiais sezonais akivaizdžiai tapo atakuojančiu, o ne besiginančiu. Ten jis ir yra naudingesnis. Pavlovičius, dėl savo fizinių trūkumų (lengvas ir letas) gynybai apskritai nėra itin tinkamas, o Jamakas, kaip minėjai, privalo žaisti arčiau priešininko vartų. O štai vienintelis dalykas dėl ko galima nepriekaištauti Kecapui yra būtent gynybinių funkcijų atlikimas – ką jau ką, bet gynyboj jis atitidirba.

    Štai tokia situacija ir gaunasi, kad treneris aikštėn suleidžia atakuojančius žmonės, krašto gynėjams irgi labai atakos rūpi, todėl ir gaunasi, kad du vidurio gynėjai labai dažnai lieka „vieni lauke kariai“. Tikėtis, kad jie sugaudys visas kontratakas – naivu. Ne jų misija vaikytis aikštės kraštuose greitus saugus ar nuolat kilti į atraminios augo teritoriją.

    Iš kitos pusės, šiemet taip pat matėme puikių pavyzdžių kaip Sūduva moka ir gali gintis kompaktiškai ir kietai. Taip komanda lošė prieš Atlantą, Žalgirį, Trakus pirmame pusfinalyje, prieš Lietavą. Įdomu ir tai, kad būtent taip žaisdama Sūduva sukurdavo gerokai daugiau progų įvarčiui, nei rungtynėse prieš kokį Stumbrą ar Spyrį, kur visi be išimties lįsdavo į puolimą ir apie gynybą nelabai galvodavo.

    • Ponulis 2016, balandžio 26 | 16:06 Atsakyti

      Kecap į atraminius? Tikrai nėra blogiausias variantas. Kadangi ši pozicija turi didelį potencialą prisirinkti kortelių, tai Šoblinskas ant keitimo į poziciją. Lieka Jamak ir Pavlovich/Chvedukas/Jankauskas organizuojant puolimą. Irgi nėra blogai. Bėda, kad nėra realaus keitimo Jamakui.
      Taigi, jei kas nors iš trenerių štabo, kokiais tai nors neįmanomais būdais pažiūrėtų šią diskusiją, tai turėtume pamatyti priešingą vaizdą nei per pastarąjį kartą su Trakais :-)
      Aišku, čia, tik mūsų fanų sapalionės ir kol kas neturime sprendimo autoriaus minėtam komandos DNR modifikavimui net teoriniam/diskusijų lygmenyje.

    • Meistras 2016, balandžio 26 | 16:50 Atsakyti

      Sakyciau Janusauskas labiausiai turetu atlikti pagalbines pareigas, deja iprato pas Zalgiri losti, o ten gintis mazai reikedavo. Jamakas nepatempia ir pult ir gintis, nors nevengia jis ir gynybos, bet kai dar reikia ir begiot kampinius kelt, ir kamuoli pasimt nuo savo vartu linijos, tai per didelis kruvis. O Pavlovicius tai nera letas, lengvas tai taip, bet tikrai ne letas. O turint toki playmakeri kaip Jamakas,tai tik pajudet reikia tinkama linkme judet link vartu ( oponentu vartu, o ne savu), Radzineviciui sitas tai pavyksta, kitus irgi reikia pamokint.

    • kredit online hp bandung 2017, vasario 7 | 18:21 Atsakyti

      Salvo che poi quando due ragazzini gli defacciano il sito ti raccontano che stanno aggiornando i sistemi di sicurezza e che i responsabili saranno consegnati alla giustizia… del resto la cosa peggiore di quel sito, e lo dico da loro cliente, è che la password possiede una lunghezza massima di 10 caratteri, che è una cosa talmente assurda che non si puo' nemmeno commentare. La lunghezza delle password è uno dei fattori più importanti per evitare anche banali brute-force…

  7. KestasSTPFL 2016, balandžio 26 | 20:10 Atsakyti

    Nesu as joks ekspertas, nezinau daugumos zaideju poziciju, niekada nesu mates Suduvos gyvai, nes tais laikais kai augau mieste, komanda zaide velniai zino kokioj lygoj. Suduva seku nuo „legendiniu“ 2002 metu. Man siandienis zaidimas atrodo bukokai. Viskas nuspejama. Visas zaidimas eina pro desini krasta palei linija. Visiskai neisnaudojams aikstes vidurys, jokiu greitu ikirtimu i baudo aikstele, jokiu kombinaciju. Velniskai truksta, gero, greito kairio saugo ir Valskio tipo astraus „gryno“ straikerio. Kiekvienose rungtynese laukiu pakitimu, bet bergzdziai.

    • Juozas 2016, balandžio 27 | 15:02 Atsakyti

      Tų reportažų montažas jau vėžį varo :) visada ta pati migdanti muzikėlė ir seka treniruojamės-atsakinėju-treniruojamės-atsakinėju be jokio pasakotojo ir net neaišku kokį klausimą uždavė 😀

  8. Favoritas 2016, balandžio 27 | 15:51 Atsakyti

    Ištrauka iš futbolas.lt interviu su Mikutavičium:
    „Kai žaidėjai kiekvienose rungtynėse draskysis, tam kad laimėtų, ės žolę, tada atsiras ir noras žiūrėti. Reikia pripažinti, kad dabar kai kurios rungtynės paprasčiausiai yra nuobodžios.“

    Šitai minčiai pilnai pritariu. Ne veltui pas mus Baranovskis žiūrovų mylimiausias žaidėjas, nors futbolo sugebėjimai komandoje toli gražu ne patys geriausi. Va jei visa komanda taip žaistų, būtų smagu žiūrėt, net jei surinktų taškų kiekis būtų toks kaip ir dabar.

  9. Favoritas 2016, balandžio 27 | 15:55 Atsakyti

    O belaukiant šio vakaro rungtynių pasiruoškim tris tekstus, kur vieną jų čia skelbsim po varžybų: kokius 2 neigiamus, su skirtingais kaltaisiais ir vieną optimistinį 😉

  10. KestasSTPFL 2016, balandžio 27 | 18:38 Atsakyti

    Cia is kurios puses paziuresi. Jei daugiau ziurovu i rungtynes ateitu tai ir zaidejai pasitemptu. Is kitos puses ir tuos ziurovus reikia „uzsidirbti“. Cia kur gyvenu JAV, yra vidutinioke futbolo komanda, bet i jos rungtynes renkasi po 4-5 tukstancius. Bet neateina jie vien futbolo ziuret, cia gal antraeilis veiksnys. Ateina del atmosferos, muzikos paklausyt, hot dog’a suvalgyt, pasizmonet, ir tt. O lietuvoj futbolo struktura tokia apgailetina kad zmones ateina butent futbolo paziuret, ir nors kai kuriu komandu futbolo produktas zenkliai pagerejo, tam kad pritrauktu daugiau zmoniu butinas paslaugu gerinimas. Del Mikutaviciaus komentaro tai nesutinku, futbolininkai nera oziai ar karves kad del jo zole estu, lietuvos futbole tikrai netruksta kovos, daugiau truksta… futbolo romantikos, polekio, aistros…

Komentuoti: carlos Atšaukti atsakymą