Euro 2016

Lietuva Europos futbolo čempionate

Pasaulinio futbolo aš žiūriu labai mažai. Tiesą pasakius, ir lietuviško futbolo žiūriu pakankamai nedaug – praktiškai tik tą, kuriame vaidina Marijamplės “Sūduva”.

Ir nors Europos čempionatas neprirakino manęs prie teliko, tačiau vis viena pamatyto tarptautinio futbolo dozė buvo didžiulė lyginant su tuo, ką matau normaliais metais. Nori nenori, tai, ką matai per teliką vykstant Prancūzijoje, lygini su tuo, ką mato tūlas futbolo mylėtojas lietuviškame futbole.

Ko gero nieko nenustebinsiu pareikšdamas, kad futbolų skirtumas – pribloškiantis. Tas skirtumas rodo, kaip smarkiai Lietuva futbolas yra atsilikęs nuo futbolo avangardo. Šis suvokimas kelia didžiulį pesimizmą.

Faktas – Lietuvos futbolas šiandien negali nieko doro nuveikti už Lietuvos ribų. Faktas – artimiausiu laiku nieko pakeisti neįmanoma.

Tačiau yra ir kitų faktų.

 

Šiame čempionate matome šalis, kurios futbolo pasaulyje reiškia tik šiek tiek daugiau, nei Lietuva. Minėtos šalys visai neblogai kapojasi su futbolo avangardistais, kartais sukeldamos avangardistų atstovų desperatišką pyktį. Tai gal situacija nėra tokia beviltiška?

Būtent tokią išvadą ir derėtų padaryti. Situacija nėra beviltiška. Tačiau tam, kad kas nors pasikeistų, reikia esminių pokyčių tėvynės futbole. Dviračio išrasti nebūtina. Pakanka pažiūrėti, kokiu būdu į Europos čempionatą pateko ta pati Islandija.

Šiemet pasikeitė Lietuvos futbolo valdžia. Tačiau futbolo politikoje nieko naujo nenutiko. Gražios kalbos ir dailūs kostiumai futbolo nepakeis.

Panašu į tai, kad visos Lietuvos futbolo “naujovės” yra susijusios tik su Aurelijaus Skarbaliaus asmenybe, kurį pagaliau buvo pamėginta oficialiai integruoti į Lietuvos futbolo struktūrą. Tačiau tik naivuolis galėtų tikėtis, kad vienas žmogus, turintis rimtą darbą kitoje šalyje, galėtų fundamentaliai supurtyti sistemą.

Gerai. Pradėjau nuo išvadų. O dabar – užmeskime akį į tas pasaulinio futbolo savybes, kurios ir privertė prie šių išvadų prieiti.

 

Pirmoji savybė: transliacijos menas

Dauguma pasaulio gyventojų (ir dauguma futbolo “mėgėjų” Lietuvoje) futbolą vartoja ne stadione, o ant sofos prieš teliką. Kai tūlas pilietis sako “mačiau gražias rungtynes”, “X komanda žaidžiai labai gražų futbolą”, beveik šimtu procentų šis įspūdis yra sukeltas ne gyvo futbolo, o  transliacijos.

Kad ir kokius didelius stadionus statytų futbolo šalyse, į juos patenka labai maža futbolo mėgėjų dalis. O tokiose šalyse kaip Lietuva, žmonės į stadionus paprasčiausiai nevaikšto.

 

Visa tai galioja visam šiuolaikiniam sportui. Iš esmės sportas persikėlė iš arenų į televizorių. O sporto filmavimas tapo nauja ir sparčiai tobulėjančia meno rūšimi.

Gausybė kamerų, kartais sunkiai suvokiami filmavimo rakursai, dronai, sulėtintas futbolininko veidas per visą ekraną, keisčiausi trenerių veiksmai – šiandien stadione niekas negali pasislėpti nuo rungtynes filmuojančių kamerų.

Būtent filmavimo menas į futbolą atnešė “grožio” sąvoką. Juk kažin ar kas būtų pavadinęs futbolą “gražiu” prieš penkiasdešimt metų. Vartant tų laikų nuotraukas, net ir iš didžiųjų futbolo šalių, ypatingo grožio niekada nerasime.

Matysime daug purvo, lietaus, sniego – tais laikais oro sąlygos buvo integrali futbolo dalis. Ir fotografai tokias rungtynes mėgdavo, nes purvini, šlapi futbolininkai pabrėždavo maksimalizmą ir begalinį pergalės siekimą.

Šiandien klimatas yra visiškai eliminuotas iš didžiojo futbolo. Juk jei futbolininkai lakstys purve – nematysime nei jų tatuiruočių, nei dailių aprangų, nei puikiųjų šukuosenų (futbolininkų šukuosenos yra privaloma ir šio čempionato dalis).

Futbolininkas-gražuolis yra mūsų laikų išradimas. Dėl ir yra juokingos 70-ųjų futbolo nuotraukos. Tais laikais, kai futbolas buvo darbininkų pramoga, futbolininko grožis neturėjo jokios reikšmės. Įtariu, nemažai senųjų žvaigždžių šiandien neturėtų jokio šanso būtent dėl savo “antireklaminės” išvaizdos.

 

O štai žiūrint Europos čempionatą negali atsikratyti štai tokio vaizdo: prieš rungtynes, X komandos rūbinėje žaidėjai stumdosi prie veidrodžio su plaukų lako flakonais, užbaigdami savo galvų šedevrus. Tuomet – elegantiškai žengia į aikštę. Kameros įsijungia.

Nors mes visi manome, kad jau kelerius metus organizuojamos Lietuvos futbolo transliacijos internetu populiarina futbolą, bet greičiausiai yra kaip sykis atvirkščiai.

Futbolo.tv šiemet žadėjo naują kokybę – už 17 eurų per metus “net” trimis kameromis filmuotą futbolo spektaklį. Taip, trys stabilios kameros yra geriau, nei viena. Tačiau, lyginant su tuo, ką matome tarptautinio futbolo transliacijose, tai vis viena yra arklio traukiamas vežimas šalia naujausio Mersedeso.

Kokią išvadą gali padaryti tūlas lietuvis, pažiūrėjęs keletą EČ rungtynių ir netyčia įsijungęs, pavyzdžiui, neseniai vykusių “Lietavos” – “Sūduvos” rungtynių transliaciją? Jei tam piliečiui nerūpi nė vienas iš žaidusių klubų, galime būti tikri, kad antrą kartą jis lietuviško futbolo nežiūrės.

O apie tai, kad jis ateitų į stadioną – mes galime tik pasvajoti. Kaip jau minėjau – stadiono lankymas šiuolaikinio futbolo mylėtojo galvoje yra tik neesminis futbolo patirties elementas. Ir jam nelabai rūpi tai, kad jei futbolo.tv komanda gautų teisę nufilmuoti kokias nors EČ rungtynes, tai vaizdelis nuo Lietuvos lygos rungtynių pernelyg nesiskirtų.

 

Antroji savybė: futbolo gerbėjų gentys

Mūsų klubai – silpni, o rinktinė – beviltiška. Todėl nei klubai, nei rinktinė nėra pajėgi suburti aplink save tūkstančius sekėjų. Šia prasme Spalvis buvo teisus – Lietuvos rinktinė iš tikro lošia tik dėl savęs. Nes niekam daugiau ji nerūpi.

Šiuolaikinio futbolo sekėją gimdo tik viena mama. Jos vardas – Pergalė. Nėra pergalių, nėra ir sekėjų. Toks yra kapitalizmo dėsnis. Yra pergalės – bus pilnos tribūnos. Kadangi pergalių Lietuvos futbolas nepasiekia – tai ir tribūnos tuščios.

 

O va Europos čempionato komandų “sekėjai” yra ne mažiau svarbūs spektaklio dalyviai nei futbolininkai. Tarp jų skirtumas tik tas, kad vieni už žaidimą gauna milžiniškus pinigus, o kiti – turi patys susimokėti. Tačiau iš futbolo filmuotojų perspektyvos – abi dalyvių grupės tiek pats svarbios. Žurnalistai, beje, galvoja lygiai taip pat.

Štai ir šį kartą veiksmas gatvėje susilaukė žymiai didesnė dėmesio nei veiksmas aikštėje. Ko gero krūvon sudėjus straipsnius, nuotraukas ir filmus apie anglų gerbėjų žygius Prancūzijos gatvėse, ši krūva būtų žymiai didesnė už žiniasklaidos sukurtą medžiagą apie Anglijos rinktinės žaidimus.

Trumpai apžvelgsime esmines šiuolaikinio futbolo gerbėjų gentis.

 

Pirmoji ir pati svarbiausia – chuliganai

Kadaise, kai stadiono lankytojas iš pinigų neturinčio darbininko transformavosi į žymiai daugiau mokėti galintį vidurinės klasės atstovą, chuliganizmas buvo sėkmingai suvaldytas.

O štai šiemet futbolo verslininkai nusprendė chuliganus ir vėl į futbolą įsileisti.

Juk chuliganai – pati efektyviausia “piaro” priemonė. Užtenka pasikumščiuoti porai dešimčių vyrukų ir apie Europos čempionatą išgirsta netgi tie, kurie kažkokiu būdu sugeba išvengti futbolo bacilos.

 

Šiandieniniai karai Vakarų visuomenes įpratino prie nuolatinio prievartą liudijančių vaizdų srauto. Prievartos toleravimo lygis yra ženkliai išaugęs.

Todėl ir nepakanka smulkių pasistumdymų, kurie nutikdavo keliuose paskutiniuose Europos ar Pasaulio čempionatuose. Reikia padorių muštynių, kurios žiniasklaidai ir prievartos ištroškusiems Europos gyventojams pateiktų kruvinų galvų ir policijos bananais tvatijamų piliečių nuotraukų bei filmų.

Reikia išsamaus fotoreportažo, kuriame matytume, kaip vienos komandos gerbėjai kumščiuoja kitos komandos gerbėją, o pastarasis šiaip ne taip pasprunka, išsinėręs iš suplėšytų marškinėlių.

 

Antroji gentis – karnavalininkai

Tai žmonės, tuo pat metu primenantys ir europietiškus Viduramžių karnavalus, ir senųjų genčių ritualus. Jie – išsidažę veidus ir kūnus, spalvotais plaukais, vilkintys keistomis drapanomis. Dažnai karnavalininkas atrodo taip, kad nė jį pagimdžiusi mama neatpažintų. Kuo labiau neatpažintų – tuo geriau.

Karnavalininkai atitinka oficialią futbolo kapitalistų #celebratefootball ideologiją. Būtent taip ir turėtų atrodyti stadiono lankytojas ir jam į pagalba skuba būriai verslininkų, parduodančių priemones, leidžiančias nesunkiai europietį paversti kito pasaulio baidykle.

 

Europiečių gyvenimą nuo senų laikų valdė griežtos taisyklės, dėl to jie ir mėgdavo karnavalus. Jo metu tau leidžiama išsprūsti iš normalumo rėmų ir porai valandų pavirsti būtybe, kuri gali elgtis ir atrodyti taip, kaip elgtis ir atrodyti yra griežtai draudžiama rimtose verslo įmonėse ar valstybinėse institucijose.

Tuo tarpu futbolo kapitalizmui karnavalininkų reikia tam, kad galėtų užpildyti transliacijų pertrūkius kokybišku turiniu. Kai futbolo aikštėje nieko nevyksta (pvz., žaidėją apžiūri medikai, o likusieji visai nedidvyriškai dalijasi vandens buteliais), kameros visada nukrypsta į tribūnas, kuriose dar prieš startinį švilpuką yra identifikuojami ryškiausi karnavalininkai.

Kameros džiūgauja. Džiūgauja ir patys karnavalininkai, patekę į transliacijos srautą. Kad jie galėtų džiūgauti, šiuolaikiniuose stadionuose kabo dideli ekranai, iš kurių karnavalininkai ir gali spręsti, kada jiems būna suteikiama šlovės akimirka.

 

Trečioji gentis – teliko ir interneto kariai

Kadangi į “gyvą eterį” gali patekti tik mažuma, milijonai nelaimėlių darbuojasi prie telikų, kompiuterių ir išmaniųjų telefonų. Jie – lūzeriai, kurie neturi pinigų arba laiko, kad galėtų sudalyvauti karnavale.

Tiesa, gali būti, kad jie to nė nenori. Vis tik šiuolaikinė pramogų industrija laikosi būtent ant tų, kurie netelpa į arenas ir stadionus: ir jiems duodama tiek gėrybių, kad skųstis nėra reikalo.

Svarbu ne tik, kad jie žiūrėtų rungtynes (taip jie sudaro transliuojamos reklamos auditoriją – kuo daugiau teliko žiūrovų, tuo geriau gali parduoti reklamą). Dar svarbiau yra tai, kad jie aktyviai dalyvauti skleisdami žinią socialiniuose tinkluose ir straipsnių komentaruose.

Tik jų pastangų dėka renginys įgauna naujų spalvų ir tampa ne tik populiarus, bet ir masinis. Net ir futbolo nekenčiantis pilietis susiduria su EČ. Pakanka įsijungti Facebook’ą.

Masinės informavimo priemonės šiandien yra ne mažesnis futbolo patirties gamybos fabrikas, nei pats futbolas.

Štai, kad ir futbolo chuliganai. Vietoje to, kad jų nuotykiai būtų tik eiline naujiena EČ žinių pakraštyje, pasibalnojus interneto komentatorius, šie nutikimai tampa labiausiai diskutuojama čempionato dalimi.

 

Chuliganizmo viešumas gamina naujus prievartos atvejus. Į diskusiją įsijungia įvairių valstybių oficialūs pareigūnai, chuliganai ir eiliniai gerbėjai skelbia manifestus ir kviečia į naujas kovas, o policininkai labiausiai tvatija tuos, kuriuos išsamiausiai aprašo žiniasklaida.

Tai, kas praeitame čempionate galėjo būti nereikšminga smulkmena (vieni sėdėjo bare, kiti ėjo pro šalį, apsikeitė keiksmažodžiais, pora mestų butelių ir išsiskirstė) šiemet virsta “didžiule kova”, kuri iškart keliauja į svarbiausių naujienų skyrelį visuose portaluose.

Jei ši “kova” nesugeneruoja pakankamai kruvinų nuotraukų, visada straipsnį galima iliustruoti užvakarykščių įvykių vaizdais.

Į autobusiuką policininkų vedamas iki pusės nuogas ir kruvina galva anglas ko gero jau tapo simboliniu šio čempionato vaizdu – tiek daug kartų ši nuotrauka Lietuvos žiniasklaidoje buvo panaudota iliustruoti “chuliganiškas” naujienas.

 

Išvada – Lietuvai jokių šansų

Mes dažnai liejame ašaras dėl to, kad Lietuvoje trūksta stadionų. Kad nėra padoraus stadiono, kuriame galėtų lošti rinktinė ir geriausieji Lietuvos klubai. Mums vis dar tenka sėdėti ant vamzdinių konstrukcijų, pro kurių tarpus matosi apačioje želianti žolė. Vis dar tenka bilietus pirkti iš automobilio, o elektroninis tablo – tebėra retenybė (ką jau kalbėti apie ekranus, kuriuose stadiono lankytojas galėtų atpažinti save).

Bėda yra ne čia. Bėda yra tame, kad net jei turėtume Lietuvoje tokių stadionų, mūsuose nėra žmonių, kurie tuos stadionus galėtų užpildyti.

 

O kai Lietuvos padangę nušviečia kokio nors pasaulinio futbolo grando apsilankymas, tai stadioną užpildo žmonės, kurie ne tik nepriklauso nė vienai iš paminėtų svarbiausių futbolo genčių, bet net ir futbolo taisyklių nelabai išmano. Mat jei ateina pasižiūrėti ne futbolo, o futbolininkų šukuosenų.

Tikuosi suprantante, kad šiuolaikinio futbolo gerbėjai neatsiranda iš niekur. Jie – gaminami. Tokių kaip aš ar jūs – mažuma. Ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje šalyje, kur futbolas – svarbi BVP dalis.

Tam, kad staiga būtų pagamintos kelios dešimtys tūkstančių Islandijos futbolo gerbėjų reikėjo pergalių. Tačiau ne mažiau reikėjo pasiūti kokius 50 000 mėlynų marškinėlių, kad šie žmonės galėtų atvažiuoti į Prancūziją ir aiškiai pareikšti: “Mes taip pat esame šio sambūrio dalis”.

 

Trečioji savybė – šiuolaikinis futbolas

Taip, pats futbolas – tik trečioji šiuolaikinio futbolo savybė. Ji reikalinga pergalėms. Tačiau jos nepakanka tam, kad komanda taptų futbolo avangardo dalimi, pasižyminčia ką tik paminėtomis ir žymiai svarbesnėmis savybėmis.

Pamenate, kaip po rungtynių su Anglija Londone mūsų futbolininkai sutrikę pasakojo, kad priešininkas pro juos bėgiojo lyg pro stovinčius. Ši nuostaba – simboliška.

 

Ji rodo, ne tai, kad mūsiškiai – prasti futbolininkai. Ji žymi fundamentalų Lietuvos futbolo atsilikimą nuo pasaulinių “madų”. Per pastaruosius dešimt metų futbolas tapo žymiai fiziškesnis, todėl ir žaidėjai – tvirtesni ir greičiau bėgantys.

O kad Lietuvos futbolas tuos metus egzistavo Marse ar Jupiteryje, tai ir toliau rengė žaidėjus, kurie galbūt galėtų visai neblogai žaisti, pavyzdžiui, anų laikų Sovietų Sąjungos čempionate, o va šiandieniniame futbolui yra netinkami.

LFF akademija daug gyrėsi jaunų žaidėjų kontraktais su rimtais klubais. Deja, tai dažniausiai tapdavo paskutiniu kartu, kai išgirsdavome tų jaunų žaidėjų pavardes. Lietuvos futbolininkų nebereikia net Lenkijai, Rumunijai ar Rusijai, kurios dar neseniai mielai naudojosi Lietuvos futbolo paslaugomis. Lietuvos čempionatą valdo veteranai arba legioneriai.

Pamažu įma keistis net veterano sąvoka. Neseniai iš užsienių žaidėjai grįždavo iš tikro pabaigti karjeros savo jaunystės klube. Šemberas ar Radzinevičius – yra puikūs pavyzdžiai. Šiandien gi iš užsienių grįžta žaidėjai, kurių karjera kaip sykis dabar turėtų pasiekti piką.

Deja, nors daugumai dar nė 30–ies nėra, jie jau niekam nebereikalingi. O tai, kad jie parvažiuoja namo rodo tik vieną – jie nė patys nebetiki, kad dar gali ką nors kurs nors pasiekti.

Tai, ką matome Europos čempionate yra Europos futbolo žiedas. Net jei dauguma šių rinktinių praloštų geriausiems Čempionų lygos klubams, rinktinės vis viena mums pateikia daugmaž tobulą vaizdą žmogaus, kurį galėtume vadinti šiuolaikinio futbolininko idealu.

Ko gero ne šiaip sau, dauguma jų atrodo lyg raumenimis apaugusios futbolo mašinos. Spėju, kad savo kūnus šie žmones treniruoja ne tik tam, kad dailiai per teliką atrodytų (nors tai irgi yra svarbu).

Kažkada gal ir žavėjo žmones “talentai”, kurie atrodė gimę žaisti futbolą. Visa kita būdavo nesvarbu. Šiandien tokių – vienetai, ant vieno rankos piršto juos gali suskaičiuoti.

 

Visi kiti į Europos čempionatą pateko dėl to, kad greičiau bėga, toliau ir aukščiau šoka, stipriau spiria kamuolį.

Tai yra tie, kurie praleido daugiausiai laiko atkakliai besimokydami futbolo pradžiamokslį, todėl jie sugeba tiksliai pataikyti į iš kitos aikštės pusės atlėkusį kamuolį ir akimirksniu atiduoti pasą. Jiems nereikia žvalgytis į kamuolį po kojomis ir minutę dairytis ieškant kolegos.

Ir jei Anglijos rinktinės žaidėjai laksto pro lietuvius lyg pro stovinčius, tai reiškia tai, kad jie praleido daugiau laiko “treniruodami” savo bėgimo įgūdžius, tačiau ir tai, kad treneriai, funkcionieriai ir skautai jau kuris laikas Anglijoje atrinkinėjo būtent tokius – tvirtus ir greitai bėgančius futbolininkus.

Todėl mūsiškiai, kurie tiesiog lošia futbolą (“argi tai raketų mokslas?”) ir negali turėti jokių šansų šiandieniniame futbole. O juk dar neseniai lietuviai sugebėdavo pakovoti su ispanais, italais ar vokiečiais panašiai, kaip albanai kapojosi su prancūzais ar islandai su portugalais.

O liūdniausia, kad futbolas vis dar žmonių sportas. Pakankamai senoviškas, tradicinis, toks, kuriame vartų linijos aparatūra yra kone vienintelis naujųjų technologijų intarpas į žaidimą, kurio taisyklės pastaruosius šimtą metų keitėsi labai mažai.

Tam, kad vienos ar kitos šalies žmonės gerai žaistų futbolą, nereikia nei atominių elektrinių, nei skaitmeninio verslo startapų. Reikia profesionaliai tarp vaikų bei jaunuolių išrinkti šiandienos futbolo reikalavimus atitinkančius žaidėjus ir suteikti jiems tinkamą išsilavinimą.

Deja, Lietuvoje nėra nei galinčių tai padaryti, nei suprantančių, kad kitaip į Europos čempionatą Lietuvos rinktinė nepateks nei po dešimt, nei po dvidešimt metų.

 

 >>>

 

Štai ir viskas. Galvoju, kad nieko naujo čia nepasakiau.  Gal dėl to, kad vienu metu pažiūrėjęs ir Europos čempionatą, ir A lygą pastebėjau keistą paradoksą. Europos čempionate – nuostabus futbolas, gražūs stadionai ir įspūdingi kadrai. O vis tiek – žiūrėti nuobodoka. A lygoje – nėra nieko panašaus. Užtat tas liūdnokas futbolas ir “kokybiška” futbolo.tv transliacija vis viena daugiau emocijų sukelia. Stebuklas, ne kitaip.

Tad belieka palinkėti jums gero jums futbolo. Ir vienoje, ir kitoje pusėje.

O jei turėsit laiko, rekomenduoju dvi nuomones apie Europos čempionatą – „Žalgirio“ trenerio Valdo Dambrausko ir Tado Vilkevičiaus. Tekstai skirtingi, tačiau protingi.

Tags Euro 2016

Pasidalink su draugais:

47 koment.

Komentuok!
  1. Anonimas 2016, birželio 21 | 00:02 Atsakyti

    Plojam rankytem. Ziauriai idomus straipsnis. Turbut ir knyga jau butu galima isleisti surinkus visus panasius straipsnelius. Privercia susimastyti.

  2. x kvadratas reiskia hiperbole 2016, birželio 21 | 03:22 Atsakyti

    Su zaideju ivaizdziu ir visu kapitalizmu. Hiperbolizuota… Niekas jokiam masyviam klubui nera svarbiau negu pergales. Net Realui, kurie sugeba 100mln euru sumoket uz futbolininka. Bet jie vis tiek moka pirmiausiai uz jo ivarti ir assista cempionu lygos finale, o tik tada tam, kad parduot daugiau jo maikiu

    • Meistras 2016, birželio 21 | 13:03 Atsakyti

      Yra svarbiau uz pergales tik Pinigai. Cia berods Arsenalas sukele toki skandaleli pries kiek metu, kai Europos lygoj leido savo 2-3 sudeti, kadangi vietiniam cempionate buvo svarbios varzybos, ir kurias laimejus gauni daugiau pinigu nei isnesus visa Europos lygos turnyra.
      Mancester United pries kiek metu pirko zaideja is Japonijos, su didziausiu tikslu, ne tai kad jis sustiprins komanda, o kad pagerins pardavimus butent Japonijoje. Tokie klubai kur turi simtamilijoninius biudzetus, mases gerbeju, negali negalvoti apie pinigus, kadangi juos reikia vistiek kazkaip atidirbti.

  3. Jonas | SDV 2016, birželio 21 | 09:19 Atsakyti

    neturiu skaičių, todėl negaliu ginčytis. pamenu tik prieš krūvą metų matytą straipsnį apie kažkurio didžiojo Europos klubo didžiąją žvaigždę, kurios įsigijimo kainą klubas kompensavo per keletą mėnesių būtent iš parduotų marškinėlių. kitas dalykas – visais laikais, įskaitant ir šiuos metus, atsiranda klubų, kurie didžiąsias pergales pasiekia be dešimtis milijonų kainuojančių žaidėjų. iš esmės tai ir nėra korektiška sakyti, kad vienas ar kitas dalykas yra svarbiausias. tai yra daugybės elementų susijusi sistema, kurioje svarbi kiekviena detalė.

    • Anonimas 2016, birželio 22 | 10:39 Atsakyti

      čia tikriausiai kalba eina apie Neymarą. Pinigai sumokėti už jį atsipirko iki tol, kol jis sužaidė pirmas rungtynes už Barca, vien iš marškinėlių pardavimo.

    • Jonas | SDV 2016, birželio 21 | 13:12 Atsakyti

      Neabejoju. Bet juk nerašau tam, kad visi su viskuo sutiktų:) Tuomet būtų neįdomu. Turiu kišenėj dar bent pora tekstų, su kuriais, spėju, dar labiau galėtum pasiginčyti. Tik va – ir man laiko trūksta, kad juos galėčiau blogui adaptuot

  4. Varvalas 2016, birželio 21 | 12:44 Atsakyti

    Ar žinote, kodėl Rusijos ir Anglijos futbolo rinktinės niekada nepasieks aukštesnių vietų įvairiuose čempionatuose? Todėl, kad jie žaidžia „savo sultyse“, t.y. beveik visi rinktinės žaidėjai trinasi savo šalies čempionatuose. Išbėgę į aikštę prieš daugelį „mišrūnų“ žemyno komandų žino tik du taktikos elementus: rusai – bėgti akis išvertus tiesia linija greičiau už kamuolį, o anglai – kaip iš patrankų leisti „skersus“ į baudos aikštelę. Tiesa, per Anglijos – Rusijos rungtynes rusai žaidė anglišką futbolą, o anglai – rusišką. Rezultatas buvo vis tiek toks pats. Tik iš šitų mano sapaliojimų nereikia daryti išvados, kad Lietuvos „mišrūnų“ rinktinė tuoj taps elitine komanda.

  5. Jonas | SDV 2016, birželio 21 | 13:09 Atsakyti

    Chm, įdomi naujiena. Teoriškai – lyg ir teisingas sprendimas, o va praktiškai – klausimas, ar jis aikštėj laiko gaus.

  6. Varvalas 2016, birželio 21 | 13:12 Atsakyti

    o tai ką Sūduva veiks su 13 saugų? Juk tik dešimt saugų gali lakstyti aikštėje ir vieną iš bėdos dar galima pastatyti vartuose? Bl. kažkokia saugų kolekcionavimo liga sergama jau dešimt metų. Siūlau ir pavadinimą keistį į „Sauguva“

        • Jonas | SDV 2016, birželio 21 | 13:24 Atsakyti

          Baranovskis, ant suolo sezoną leidžiantis; Švrljuga, kuris dažnai į krašto saugo poziciją stumiamas. Net Činikas, ir tas, krašte yra žaidęs. Taip pat turėkime omeny, kad Kecapas iš esmės yra nekeičiamas žaidėjas. Štai tau ir lieka po 10 min penkiskart per sezoną. Iš kitos pusės, Sūduva turi puikią „istoriją“ to, kaip paimamas gerai varantis jaunuolis, pasodinamas ant suolo, o kai pagaliau jam tos 10 min suteikiamos – visas jo entuziazmas jau seniai būna išgaravęs (Tamulevičius, Laukžemis).

          Žodžiu, smagu, kad teigiamas ir jaunas žaidėjas komandoje atsiranda, tačiau sunkoka kokį nors aiškesnį planą įžvelgti ir čia.

          • griezhtas 2016, birželio 21 | 13:50

            Dėl saugų pertekliaus, tai pasakykit, kuo nuvargusį Veliulį galima pakeist nuo kokios 70 min.? Vienintelis variantas, ne mažiau pavarges Kecapas, arba krašte visiškas nesuspratimas Laukžemis.
            O Baranovskis, kad ir dirba, laksto kitur už du, bet paskutinio paso/smūgio stadijoje išlieka beviltiškas.
            O tas Jankauskas, kiek atsimenu, judrus greitas kaip Baranovskis, tik plius dar į vartus pataiko, o dar primetus, kad jam tik 17 metų, tai dar gali daug ko išmokti. Manau tikrai geriausias variantas, ką Lietuvoje buvo galima rasti.

          • Anonimas 2016, birželio 21 | 13:59

            Baranovskis labiau lengvaatletis. Činikas – krašto saugas, kažkaip juokingai net skamba, sutik. Švrljuga – sutinku, bet manau kad ten lošia tik iš bėdos, kai nėra variantų.

  7. Anonimas 2016, birželio 21 | 17:16 Atsakyti

    Kas čia, blyn, per pesimizmas!? Na ir kas, kad Trakų treneris geresnis? Na ir kas, kad Trakų du žaidėjai geresni už mūsiškius geriausius? Na ir kas, kad Valskis vis kas piktas ant Sūduvos? Žaidžiamos vienos varžybos ir ne tik kad galim, bet ir privalu bent viename fronte patiest tuos benamius! Ką galvojat jie džiaugiasi ištraukę Sūduvą išvykoj? Baigit čia virkaut!
    Ir dėl Europos Taurės dabar nėr ko verkt. Suprantam, kad atiteko ko gero stipriausias varžovas iš galimų. Bet kol kova neprasidėjo, niekas neturi teisės pasiduot! Žiūrovai ir sirgaliai taip pat yra Sūduvos dalis, taip kad neužkrėskit komandos su savo sugedusiom nuotaikom!
    (blyn jau siutas ima…)

  8. Wayn 2016, birželio 21 | 17:44 Atsakyti

    Necituosiu visos pastraipos, bet noriu pakomentuoti „Išvada – Lietuvai jokių šansų“, kur, Jonai, rašei apie tai, kad Lietuvoje gali būti tų stadionų, bet nėra žmonių, kurie į juos eitų. Ir tai, kad tų žiūrovų galima prigaminti.
    Jei žiūrovas eina į stadioną pergalės, tai yra tik trumpalaikis žiūrovas, nes kai komanda pakliūna į nesėkmių ruožą, žiūrovai aptirpsta. Ir tokio gaminimo formulė nėra universali, nes visos komandos negali laimėti – lygiai tiek pat yra ir pralaiminčių.
    Manau, kad nuolatinio žiūrovo stadiono lankymas nėra susijęs su rezultatais (aišku, reikia išskirt tokius atvejus kaip visiškos šūdmalystės Dainavos ar Bangos atvejais), o su kažkuo kitu. Aš eidamas į stadioną net negalvoju laimės komanda ar nelaimės. Man smagu nueit pasėdėt tribūnose porą valandų, pažiūrėt kaip vyrai kalasi ir pabendraut su žiūrovais. Tas futbolo stebėjimas kažkokia pramoga-nepramoga patapęs yra.
    O Marijos žemėje žiūrovų todėl ir yra saujelė, nes nėra tokios tradicijos taip leist popietes ar vakarus. Gal Lietuvoj (Latvijoj, Estijoj taip pat), neįsigalėjo tas urbanistinis žmonių laisvalaikio leidimo būdas ir tiek. Ir nieko čia nepadarysi blizgučiais, rezultatais ir piarais. Galbūt nuolatinių (nuo rezultato nepriklausančių) žiūrovų gretas gausintų pastovus varžybų laikas (velniop tą TV, vargu ar A lygą transliuodamas ką nors išloši), galbūt…
    Vienžo, mano mintis yra ta, kad kai islandai nebepateks į kitą ir dar kitą euro turnyrą, sirgaliai į stadionus nebeis, o kai šiaurės airiai ar velsas vėl metų metus lauks savo šanso, stadionuose juos palaikys dainuojančios tūkstantinės minios. Anglijoj Portsmouth, Blackpool iš Premier lygos nusirito į ketvirtą divizioną – jokių problemų – tūkstantinės minios stadione. Lietuvoj niekam to nereikia.
    PR yra plastmasė – tokie patys vienkartiniai ir žiūrovai. Tie kas nori į futbolą, eis ir taip.

  9. Jonas | SDV 2016, birželio 21 | 18:15 Atsakyti

    Visa tai – tiesa. Tačiau britus ar italus už pavyzdį imti sunku – kai tradicija buvo šimtą metų kuriama. Šiandien pasaulis kitoks – šiandien tradiciją sukurti yra labai sudėtinga. Pernelyg daug alternatyvų. Kad ir su tuo lietuvišku futbolu – iš tikro gi teisūs tie skeptikai, kurie vietoje poros valandų stadione mieliau renkasi Anglijos čempionatą per teliką. Ir niekas kitas jų neišjudins šiandien tik pergalės ir rimti varžovai.

    Todėl ir gaunasi, kad Žalgirio rungtynės būna pilnos, kai lošia Čempionų lygoje, o kai žaidžiama su Trakais (nors tai – geriausios šiuo metu Lietuvos komandos), vos 500 susirenka.

    Tam, kad šiandien sukurtum tradiciją be pergalių reikia labai sunkiai dirbti ir daug investuoti. To daryti nenori nė vienas klubas, nes nuo stadiono lankomumo jų finansinė situacija labai menkai keičiasi. Juk bilietai į lietuvišką futbolą – juokingai pigūs. Jei būtų pergalės – būtų ir daugiau norinčių juos pirkti ir netgi mokėti po 2-3 kartus daugiau.

    Paprastai tariant – šiandieninis futbolas yra verslas. Todėl ir PR, nors ir plastmasinis, duoda rezultatą. Štai padaro Švyturys akciją ir vėl gali sakyti, kad lietuviai šitą alų „labiausiai myli“. O nebūtų akcijos – tuoj ta meilė išgaruotų.

  10. Wayn 2016, birželio 21 | 18:51 Atsakyti

    Taigi, tokia tradicija ilgai formuojasi.
    Na, o ar tas rezultatas labai džiaugsmingas? Vienkartiniai žiūrovai po plastmasinio PR, juk tai netikra. Kam svaičioti? :)

  11. Jonas | SDV 2016, birželio 21 | 22:25 Atsakyti

    Tiesa pasakius, nelabai pagaunu, ka tamsta nori irodyti. Jei klubas neturi tradiciju, vienintelis budas tokia sukurti yra pergales. Beje, pergales nera PR. Pergales yra pergales. O va PR yra stai sis tekstas: http://www.soccerissue.com/2016/06/15/big-star-small-man/

    Kai britu blogeriai ims taip rasyti apie Lietuvos futbola – galesim manyt, kad kazkas gero nuveikta.

    Klubai tam ir turi ilgametes strategijas, kad pergales nebutu vienkartines ir atsitiktines. Beje, Suduvos priesininkas Europos lygoje yra yra tobulas pavyzdys to ka siuolaikiniame futbole gali pasiekt, kai turi padoria strategija.

  12. Wayn 2016, birželio 22 | 09:15 Atsakyti

    Noriu iškelt klausimą ar tau pačiam smagu stadionas pilnas vienkartinių žiūrovų, atvestų PR ir pergalių serijos? Ar tai svarbu?

  13. Jonas | SDV 2016, birželio 22 | 09:30 Atsakyti

    Nu stebini tu mane. Tai aišku – ir svarbu, ir smagu. Nes aš dar prisimenu 17 000 žmonių Žalgirio stadione kokiais 1986 metais. Lygiai taip pat ir Sūduva mane „pakabino“ tą dieną, kai netyčia į stadioną Marijampolėje užsukau (prieš kokius 13-14 metų) ir stadionas buvo toks sausakimšas, kad stovėti reikėjo (spėju, apie 4000 galvų, kas šiandien yra visiškai kosminis skaičius).

    Abiem paminėtais atvejais buvo visiškai nesvarbu, kokios priežastys tuos žmones į stadioną atvedė (nors, galvoju, kad komandos pergalės buvo esminis argumentas). Lygiai taip pat akivaizdu, kad pilnas stadionas komandos palaikymo tradiciją kuria žymiai efektyviau nei tuščias stadionas.

    • Wayn 2016, birželio 22 | 12:33 Atsakyti

      Sutinku dėl to, kad pilnas stadionas iš pažiūros rimčiau pritraukia mases.
      Bet lygiai taip pat galiu pasakyt, kad aš pradėjau nuo beveik tuščio miestelio stadiono rimčiau vaikščiot į futbolą, taip kad ne dėl žiūrovų gausos ten atsidūriau, bet ir nebėgu, kai komanda pralaimi. Jo, blyn, todėl ir nesuprantu, matyt, TOS trumpalaikio žiūrovo svarbos.

    • arve 2016, birželio 22 | 15:11 Atsakyti

      Viena yra per naujo stadiono atidaryma tureti 5000 zmoniu, kita yra tureti 4000 pries 12 metu tarkim lff ketvirtfinalyje..
      Taciau klausimas vistiek lieka: kur dingo 2000. Nebeidomus rezultatai, idomus krepsinis, ar emigravo. Gal reiktu pasiziuret (pasikonsultuot) i/su pvz lenkais ar skandinavais.?

      • Jonas | SDV 2016, birželio 23 | 09:04 Atsakyti

        Va štai ta vieta ir yra taškas, kuriame reikia strategijos ir konkrečių veiksmų. Komanda staigiai šauna į viršų – išeina į aukščiausią lygą, neblogai pasirodo pirmuose tarptautiniuose turnyruose, pradeda imti pergales – natūralu, kad žmonės iškart plūsteli į stadioną.

        Tuomet tam tikro lygio pergalės tampa kasdiena. Visi pamename, kad Sūduva vienu metu neišvengiamai laimėdavo medalius. Ir štai čia su stadiono lankytojais jau reikia pradėt dirbt. Nes jei to nedarysi – jie pamažu nubyrės. Aš tokį darbą suvokiu ne kaip bet kokių žmonių vedimą į stadioną, o kaip komandos palaikymo tradicijos kūrimą. Kokiom priemonėm tai daroma – jokio skirtumo.

        O štai dabar, po to, kai dešimt metų nieko šioje srityje nebuvo daroma, bandoma tuščią stadioną argumentuoti tuo kad visa Marijampolė į Angliją išvažiavo.

        • arve 2016, birželio 23 | 13:01 Atsakyti

          reikia susidraugavimo, per mokyklas miesto ir rajon keliauti yra puiki ideja
          gal kaip tik reikia kartais sukelti aziotaza, imesti druskos, darant nemokama iejima su didesne reklama, arba organizuojant rengini pries varzybas, turi buti abipusis rysys, investicija ne vien i stoga arba nauja zaideja..

  14. h 2016, birželio 22 | 23:40 Atsakyti

    Lietuviskas futbolas beviltiskai atsilikes. Vakaruose futbolo versle sukasi intelektualus issilavine zmones, turintys vizijas ir strategijas. O kas pas mus? Senelis Stankus toliau tampo visas gijas ir todel viskas stovi vietoj arba regresuoja. Naujas federacijos prezidentas per atsitiktinuma pakliuves i futbola ir todel su jo atejimu jokiu permainu neivyko ir nevyks. Nera supratimo ir svarbu teisingai padalinti dalis sau, lialkai, stankui

Naujas komentaras