Lietuvos futbolo rinktinė

LIETUVOS RINKTINĖS ATGIMIMAS, AR KĄ?

Lietuvos futbolo rinktinė sužaidė pirmąsias atrankos ciklo rungtynes. Slovėnijos rinktinei įmušė du puikius įvarčius, tačiau nesugebėjo išsaugoti persvaros. Nors turėjo ir daugiau progų, tačiau paskutinėmis pridėto laiko sekundėmis įmuštas slovėnų įvartis paliko Lietuvos rinktinę su vienu tašku.

Sausas ir banalus rungtynių apibendrinimas, kuriuo, esu tikras, rungtynių reportažus pradės visi Lietuvos žiniasklaidos kanalai, iš tikro yra paradoksalus.

Tokį rungtynių scenarijų pernai net sunku buvo įsivaizduoti: Lietuvos rinktinė kone visas rungtynes pirmauja prieš galingesnį varžovą ir tik pačioje pabaigoje išleidžia rezultatą iš rankų!

Taip, tokių stebuklų Lietuvos futbole seniai nėra buvę.

 

Standartinė įžanga

Lietuvos futbolo federacija naują rinktinės sezoną pradėjo įprastu režimu. Lyg nebūtų buvę pernykščių rinktinės fiasko, debiliškų konfliktų su žurnalistais ir piliečiais bei totalaus Lietuvos nusivylimo Lietuvos futbolo perspektyvomis.

Naujasis rinktinės sezonas, kaip ir įprasta, prasidėjo patetiška reklamos kampanija, nauja ir mažai kam patikusia apranga ir pranešimų žiniasklaidoje lavina, pasižymėjusia netikėtu optimizmu. Net amžinas LFF kritikas Liubinskas naują rinktinės laidą įvertino pozityviai.

Šio žiniasklaidoje sukonstruoto optimizmo priežastys buvo trys.

Viena, įprastinis LFF noras parduoti kuo daugiau bilietų į rinktinės su rungtynes su niekam neįdomiais varžovais. Tokia verslo logika.

Pustuštės stadiono tribūnos parodė, kad LFF planas nuėjo šuniui ant uodegos, o piarinis optimizmas žiniasklaidoje atgarsio Lietuvos futbolo mėgėjų širdyse neatrado. Tikėtina, gražios reklamos yra per mažai, kad piliečiai pamirštų pernykštes nesąmones.

Tačiau tikėtina ir tai, kad po šių rungtynių pardavinėti bilietus bus žymiai paprasčiau.

Antras ir vienintelis šio tipo argumentas, kuriuo visi be išimties žurnalistai ir specialistai grindė rinktinės “atsinaujinimą”, buvo pavasarinės Lietuvos lygiosios su Europos čempionatui pasirengusiais lenkais.

Trečioji priežastis – džiaugsmas tuo, kad Lietuvos rinktinėje atsirado aparatūros ir žmonių, kurie gali šiuolaikiškai analizuoti futbolą. Tiesą pasakius, šią naujieną LFF galėjo ir nutylėti, nes ji greičiu kelia nuostabą, kaip šių dalykų rinktinėje iki šiol nebuvo.

Tad rinktinės sezono pradžia nieko naujo nežadėjo. Ta pati reklaminė patetika ir ta pati rinktinė, sudaryta iš praktiškai tų pačių žaidėjų, kurie pernykščiame cikle žaidė 20 metų senumo futbolą.

 

Audringi kėliniai

Prasidėjus rungtynėms, spėju, dauguma galvojome tik apie vieną dalyką – kaip ilgai rinktinei pavyks nepraleisti įvarčio?

Rungtynių pradžios visada būna apylygės, o kad Slovėnija taip pat nepriklauso Europos futbolo elitui, galėjome viltis, kad bent 15 minučių galėsime įsivaizduoti, kad Lietuvos rinktinė gali iškovoti bent tašką.

Vaizdas aikštėje rodė, kad taip ir bus. Po pirmų apylygių minučių ir net po kelių lietuvių smūgių, slovėnai ėmė rengti vis pavojingesnes atakas, kuriose matėsi šios komandos taktinis pranašumas.

O tada lietuviai per pora minučių atliko dvi tobulas atakas ir patys įmušė ne vieną, o net du įvarčius! Sunku buvo patikėti tuo, ką matėme, tačiau lietuvių įvarčiai buvo logiški – lietuviai daugiausiai gynėsi, tačiau atakavo padoriai ir pavojingai.

Situacija pirmo kėlinio viduryje parodė tai, kodėl futbolą myli visame pasaulyje. Futbolas – sunkiai nuspėjamas žaidimas, kurio rezultatą neretai lemia milimetrinės detalės ir patys įvairiausi faktoriai (beje, tą patį galima pasakyti ir apie paskutines rungtynių minutes).

Lietuvos pranašumą lėmė kelios situacijos, kuriose geriau, nei gerai sužaidė Ernestas Šetkus. O įvarčiai krito tuomet, kai nestandartiškai ir itin sėkmingai sužaidė Černychas ir Slivka. Abu aspektai labai svarbūs – nestandartinių veiksmų lietuvių žaidime visada trūko. Dar labiau trūko techninio tikslumo tais retais atvejais, kai lietuviai susikurdavo progas įvarčiams.

Slovėnai pirmame kėlinyje taip ir neatsigavo. Žaidė dvi lygios komandos, o lietuviai atakavo ne mažiau pavojingai, nei jų priešininkai.

Antro kėlinio pradžia buvo tokia, kokios tikėjomės rungtynių pradžios apskritai. Masyvus slovėnų puolimas, masyvi lietuvių gynyba ir vėl puikiai žaidžiantis Šetkus. Pirmas tris pavojinga atakas iš eilės lietuviai surengė tik kokią 15 minutę. Tačiau šios trys atakos atstatė jėgų pusiausvyrą – spėju, psichologiškai Lietuvos rinktinei jos buvo ne mažiau svarbios už tuos du įvarčius pirmame kėlinyje.

Rungtynių pabaiga nenusisekė, nors Lietuvos rinktinė iš esmės viską darė teisingai. Neužsidarė prie savo vartų, atakavo, spaudė slovėnus jų aikštės pusėje.

Savo įvarčius slovėnai ne įmušė, o tiesiog įgrūdo į Lietuvos rinktinės vartus. Įvarčiai krito ne po rimtų klaidų gynyboje, o tuomet, kai mūsų gynėjai pralaimėdavo eilines situacijas keliomis sekundėmis ir keliais centimetrais.

Išvada paprasta.

Liūdna pabaiga, geras rezultatas ir kitokia rinktinė, nei matydavome anksčiau. Sakyčiau, visai neblogas komplektas po pernykščių laidotuvių.

 

Kas pasikeitė Lietuvos rinktinės futbole?

Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nieko. Lietuvos rinktinė netapo stipresnė už Slovėnijos. Kaip ir per amžių amžius, Lietuvos rinktinė žaidė antru numeriu – nuo pradžios iki pabaigos.

Paprastai tariant – daugiau gynėsi, nei atakavo. Pozicinio futbolo praktiškai nežaidė – visi pavojai prie slovėnų vartų kildavo po lietuvių kontratakų.

Ir nors lietuvių taktika buvo mūsų komandai klasikinė, Lietuvos rinktinė tuos klasikinius elementus atliko visiškai kitaip, nei mes esame įpratę matyti.

Lietuvių gynyba buvo itin kompaktiška prie savo vartų ir intensyvi link aikštės vidurio. Faktas – bjaurių klaidų buvo, tačiau jas visas taisė Ernestas Šetkus. Pirma padoresnė kombinacinė slovėnų ataka nutiko tik 70 minutę, tačiau ir tą kartą už slovėnų puolėją geresnis buvo Šetkus. Gaila, kad iškart po to lietuviai praleido banalų įvartį po kampinio.

Galėjome matyti nemažai situacijų, kai mūsų futbolininkai netgi sužaisdavo taktiškai tiksliau už priešininkus – nemažai kamuolių savoje aikštės pusėje buvo perimta tuomet, kai gynėjai perskaitydavo tolimesnius slovėnų perdavimus.

Taktiškai teisingas buvo ir maksimalus slovėnų spaudimas prie jų vartų rungtynių pabaigoje. Spėju, būtent todėl antro kėlinio pabaigoje aikštėn ėjo Grigaravičius ir Chvedukas. Tas spaudimas davė labai gražių rezultatų – gaila tik, kad aikštėje jau nebuvo likę žaidėjų, kurie taip perimtus kamuolius būtų sugebėję nuvesti arčiau įvarčio.

Lietuvių įvarčiai nebuvo atsitiktiniai – šių metų rinktinė atakuoja kaip normali komanda. Greičiausiai įdomesnis lietuvių puolimas yra lemtas net ne naujos kokybės, o psichologijos – seniai nebuvau matęs, kad mūsų rinktinės atakos būtų ne reti ir desperatiškai mėginimai kaip nors kirsti vidurio liniją, o sąmoningi ir dėl to sėkmingi bandymai įmušti įvartį.

 

Tai keičiasi kas nors, ar ne?

Rungtynių rezultatas yra nuviliantis tiek pat, kiek buvo nuviliantis “Žalgirio” pasirodymas Čempionų lygoje. Išleisti pergalę per paskutines pridėto laiko sekundes – yra velniškai apmaudu.

Garantuotai bus tokių, kurie ūdys rinktinę už tai, kad nesugebėjo išlaikyti rezultato dar 15 sekundžių. Tačiau būkime realistai – pernai nematėme nieko net panašaus į tai, ką galėjome pamatyti šiandien Vilniuje.

Šias rungtynes analizuoti verta. Esu tikras, kad rinktinės štabas tą ir padarys. Juk, kaip dabar jau gerai žinome, rinktinė turi ir specialistų, ir technologijų šiam darbui kokybiškai atlikti.

Esminis dalykas, kurį reikia ūmiai suremontuoti – veiksmai, kuriuos derėtų atlikti, kai Lietuvos rinktinė pirmauja prieš galingesnį varžovą ir privalo išsaugoti rezultatą iki finalinio švilpuko.

Perskaitykite šį sakinį dar kartą– pernai net minties negalėjo būti, kad rinktinei gali tekti spręsti štai tokias “problemas”.

Turint omeny, kad rinktinę sudaro praktiškai tie patys žmonės, kaip ir pernykštę, galime būti tikri, kad esminis dalykas, kurį pavyko padaryti Edgarui Jankauskui yra šios komandos psichologija.

Šiandien aš nemačiau komandos, kuri keliom galvom nusileidžia priešininkui visais žaidimo komponentais (klasikinis pernykštis vaizdelis).

Šiandien aš mačiau komandą, kuri į aikštę išėjo ne “kovoti”, o laimėti.

Štai čia ir slypi esminė savybė, kuri skiria šiandieninę Lietuvos futbolo rinktinę nuo tos keistos komandos, kurią matėme kelis pastaruosius metus.

Šventei to – per akis.

Pasidalink su draugais:

20 koment.

Komentuok!
  1. gincius 2016, rugsėjo 4 | 22:04 Atsakyti

    Apmaudu del pabaigos. Bet jau maciau nacionaline rinktine.. Jau nebuvo geda. Truksta patirties tokiiose rungtynese. Viskas ateis. Strategija gera..Jau

  2. DZHIT 2016, rugsėjo 4 | 22:31 Atsakyti

    O visa problema slypi mažuose dalykuose.
    Viena iš pagrindinių priežasčių, kad mūsų aukščiausios Lietuvos futbolo lygis yra apverktinas. Nors ir konkurencijos tarp žaidėjų lyg ir padaugėjo, bet…reikia daug laiko. Dirbama gera linkme, tiesiog belieka išlaukti.

  3. Anonimas 2016, rugsėjo 4 | 22:40 Atsakyti

    Klasikinis variantas kai rinktinės žaidėjams užtenka fizinio pasiruošimo ir patempia 60-70 minučių (DJ Bobo gimtinė praeitoj atrankoje) Ypač kai išėjo Černychas.
    Ačiū Dievui slovakams dar klaikiau mačas baigėsi.
    Itin pozityvu kad danžniau atrodė jog lietuvių aikštėje daugiau nei priešininkų.

  4. vietinis 2016, rugsėjo 4 | 22:56 Atsakyti

    Jonai, atspėk iš kokios komandos tas kairysis gynėjas, kuris nesugebėjo tinkamai pašokti aukštyn ir kamuolys nukrito ant slovėno galvos?

  5. UCCM 2016, rugsėjo 4 | 23:03 Atsakyti

    Nacionalinė tragedija, o ne „geras rezultatas“. …………………………………………. – čia vieta keiksmažodžiams.

    • Jonas | SDV 2016, rugsėjo 4 | 23:08 Atsakyti

      Tai aišku, kad tragedija. Dėl to niekas ir nesiginčija. Tačiau tekstas ne apie tai buvo. Tekstas greičiau buvo apie tai, ko buvo galima tikėtis prieš rungtynės ir apie tai, ko būtų galima tikėtis ateityje. Mažiausiai ko tikėjausi, kad tragedija bus dėl to, jog lietuviai nesugebės išsaugoti dviejų įvarčių persvaros. Pernai iki tokių „tragedijų“ buvo labai toli.

  6. Jonas | SDV 2016, rugsėjo 4 | 23:06 Atsakyti

    c’mon – nežinau ar ten krašto gynėjo vieta, nemačiau, kas ten stovėjo prie slovėno, nežinau ar apskritai verta kaltinti konkrečius žaidėjus dėl praleistų įvarčių. šį kartą žaidė komanda – komanda mušė, komanda ir praleido. daugeliu atveju gerai vienas kitą pasaugodavo – o va abu įvarčius praleido tuomet, kai slovėnai „buvo“ šiek tiek aukštesni ir greitesni. buvo gerokai pavojingesnių situacijų, nei tos, po kurių kritų slovėnų įvarčiai. tačiau nebuvo nei visiškos persvaros, nei begalinių klaidų serijų.

  7. Linskis 2016, rugsėjo 5 | 08:26 Atsakyti

    Ką aš mačiau vakar, tai vėl baudos aikštelėje uždarytą rinktinę. Kodėl visiems pasivaideno, kad rinktinė kažkuo pasikeitė? Kad pavyko dvi kontros? Tai ir Utenis yra du įvarčius Žalgiriui įkalęs, bet uždarytas baudos aikštelėje irgi neapsigynė. Rinktinė yra Utenio lygio (taikant A lygos modelį) ir niekas nepasikeitė. Sumedžiosim kažkiek taškų, bet tai ir viskas.

  8. Anonimas 2016, rugsėjo 5 | 08:55 Atsakyti

    Iš vienos pusės žiūrintmes tiesiog nesam įpratę ilgą laiką pirmauti, ir pabaigoje lieti ašaras po išlyginamojo įvarčio. Gal ir galima įžvelgt pozityvo.
    Vis tik vertinant žaidimą, deja, brandos man nesimatė. Slovėnai aiškiai dominavo, ir apart kelių mūsiškių pavojingų kontratakų, mūsiškiai taktinės brandos nerodė. Atvirai pasakius, netikiu, kad kažką netikėto šiame atrankos cikle pasieksim. Nes problemos net ne taktinės ar strateginės – bėdos sisteminės, kaip dabar politikoje mėgstama vertint

  9. Jonas | SDV 2016, rugsėjo 5 | 09:03 Atsakyti

    Baudos aikštelėje rinktinė buvo uždaryta antrame kėlinyje, pirmas kėlinys buvo pakankamai lygus. Bet net ir antrame kėlinyje kontros buvo pavojingos – ką labai retai galėjome pamatyti praeitame cikle.

    Dėl to, kad rinktinė yra „Utenio lygio“ – niekas nesiginčijasi. Iš kur kitas lygis gali atsirast, jei tie patys žaidėjai lošia? Skirtumas yra tik tame, kaip tas „Utenis“ laikosi aikštėje – kovoja ar dar prieš startinį švilpuką pasiduoda, o tada aikštėje net nežino, ką daryti.

    Geri žodžiai apie vakarykštį žaidimą ir buvo pasakyti atsižvelgiant į realias šios rinktinės galimybes. Paprastai tariant – rinktinė sužaidė ženkliai geriau, nei buvo galima tikėtis. O esminis priekaištas galėtų būti apie tai, kad komanda buvo neparengta saugoti rezultatą tuo atveju, jei imtų pirmauti.

    Tad euforijai priežasčių nėra, tačiau uždėti rinktinei pliusą galima ramia sąžine.

    • Anonimas 2016, rugsėjo 5 | 14:57 Atsakyti

      jau vien tas faktas, kad mūsų rinktinei reikalinga taktika „kaip išsaugoti pergalingą rezultatą prieš stipresnius“ yra gera žinia

  10. Linskis 2016, rugsėjo 5 | 09:28 Atsakyti

    Slovėnai dominavo aikštėje visas rungtynes, tiek pirmame, tiek ir antrame kėlinyje. Lietuviai nesugebėjo kontroliuoti kamuolio ilgiau nei 3 min. Pavyko kelios kontros, bet tai ir viskas. Jeigu ne fantastiškasis Ernestas būtų jau pirmame kėlinyje 2-2. Ir apeliuoju į tamstos Jonai frazę, kad rinktinė išėjo laimėti, bet nekovoti, tai vis tik drįsčiau teigti, kad buvo kovojama. Aišku galima ir taip pelnyti taškus, Utenis gi pelno, bet kai Utenis pelno taškus mes kažkodėl nesakome, kad tai tas lemiamas žingsnis ir jau dabar ims pretenduoti į medalius. Tas pats manau ir su rinktine. Pelnysim kažkiek taškų, sužaisim kažkokias vienas geras rungtynes, bet proveržio tikrai nebus.

  11. Wayn 2016, rugsėjo 5 | 10:31 Atsakyti

    Vakar buvo labai smagus grajus.
    Vyriokai ėjo, žaidė, lipo ir stengėsi. Galvoti ir kombinuoti stengėsi taip pat.
    Gerai praleistos pora valandų ir optimistiškas vaizdelis ateičiai. Visi su kuriais žiūrėjau varžybas jei galės tikrai stebės ir mačą su Škotais. Tai yra žiauriai gerai 😉

  12. Jonas | SDV 2016, rugsėjo 5 | 12:55 Atsakyti

    Linski – aišku, kad esi teisus. Vakarykštis žaidimas neleidžia tikėtis patekimo į Pasaulio čempionatą. Šiame fronte niekas iš esmės nesikeičia. Gi komanda tai ta pati – net jei vakarykštis žaidimas ir parodė, kiek daug duoti gali kai kurių žaidėjų puiki forma (turiu omeny, Černychą) ir ką reiškia, kai geri žaidėjai žaidžia tik rinktinėje (pvz., Novikovas). Tačiau vakar žiūrėti rinktinės žaidimą buvo galima, o štai pernai net ir to daryti nebesinorėjo. Tad net jei kokybiškai Lietuvos rinktinės futbolas ir nepakilo, du įmušti įvarčiai leidžia tikėtis, kad tą futbolą bent jau žiūrėti bus galima.

  13. Linskis 2016, rugsėjo 5 | 15:09 Atsakyti

    Jonai, vakar dar rinktinė nepakilo iki lygio, kad galėčiau žiūrėti. Nu nors tu ką daryk, bet į autobusą žiūrint negaliu sakyti, kad žaidimas pagerėjo. Niekur nedingo betiksliai spardymai ir minties pametimas, o kai kam ir fizikos trūko (Novikovas), ir žaidybinės praktikos stoka (Novikovas, Girdvainis), ir treneriškos patirties (Jankauskas), ir gal toliau nesiplėsiu. Slovėnai daug atleido mums, bet va greitu laiku prasitestuosim Škotijoje. Pasižiūrėsim ar bus parkinge autobusas ar ne. Jeigu stovės autobusas ir Glazge, tai atleiskit, nesutiksiu su visom besiteisinančiom mintim.

  14. Jonas | SDV 2016, rugsėjo 5 | 15:32 Atsakyti

    O va čia – visiškai pritariu. Faktas – vienos rungtynės čempionate dar nieko nereiškia. Galų gale, Malta bus ne mažesnis testas nei Škotija. Belieka viltis, kad šios rungtynės šitai rinktinės laidai bent šiokio tokio psichologinio pasitikėjimo suteikė.

  15. Opa 2016, rugsėjo 7 | 02:48 Atsakyti

    MLS spalį bus rinktinių pertrauka tikėkimės Andriuškevičius prabangiai atskris ir Sūduvos gynėjas pailsės 😉 O Girdvainis ir Novikovas gaus žaidybinio laiko.

Naujas komentaras